Kraštinis plyšys

Straipsnis iš OdontologijaWiki.

Kraštinis plyšys yra išorinių danties kietųjų audinių ir restauracinės medžiagos sluoksnių sandūroje esanti tuštuma arba blogesnių savybių medžiagos sluoksnis dėl negalimumo visiškai tiksliai pagaminti restauraciją. Kraštinis plyšys atspindi medžiagos kraštinę adaptaciją.

Kraštinio plyšio apibrėžimas

Tarp restauracijos ir danties kietųjų audinių neišvengiamai bus tam tikro dydžio tarpas, tačiau kraštiniu plyšiu vadinamas tik tarpas, esantis labiausiai išoriškai esančiuose, kontaktuojančiuose su burnos ertme, sluoksniuose. Būtent išoriniai restauracijos sluoksniai yra patys svarbiausi dėl tiesioginio kontakto su burnos ertme, kurioje sąlygos nėra pacios palankiausios bet kuriai restauracijai.

Kraštinis plyšis paprastai matuojamas mikronais, ir tai yra vidutinis plyšio tarp danties ir restauracijos išorinių sluoksnių dydis. Norint praktiškai įvertinti kraštinį plyšį, reikia išmatuoti absoliutų jo dydį keliose vietose pagal restauracijos perimetrą ir išvesti šių matavimų vidurkį.

Kraštinis plyšys įvairiose restauracijose

Tiesioginių restauracijų atveju kraštinis plyšys susidaro dėl manipuliacijos su medžiaga sudėtingumo bei dėl medžiagos neigiamų savybių. Kompozicinėmis medžiagomis, stiklojonomeriniais cementais, kompomerais bei polimerais modifikuotais stiklojonomeriniais cementais burnos ertmėje nesunkiai pasiekiamose vietose galima pasiekti puikią kraštinę adaptaciją, tačiau adaptacija vizualiai nematomose vietose nėra kontroliuojama. Tačiau, dėl medžiagų tirpumo burnos ertmės skysčiuose bei polimerizacinio susitraukimo, puiki pradinė kraštinė adaptacija palaipsniui blogėja ir susidaro akivaizdus kraštinis plyšys. Amalgamos, priešingai, nepasižymi tokio aukšto laipsnio pradine kraštine adaptacija, kaip kompozicinės medžiagos ir SJC, tačiau laikui bėgant, dėl korozijos, jų kraštinis plyšys mažėja ir kraštinė adaptacija gerėja.

Visos netiesioginės restauracijos kol kas yra gerokai mažiau tikslesnės, nei tiesioginės. Terminas kraštinis plyšys apibūdinant netiesioginę restauraciją nėra itin teisingas, kadangi, iš esmės, plyšys tarp protezo ir danties kietujų audinių yra tik tuomet, kai protezas nėra galutinai fiksuotas. Kadangi siekiama gaminti kuo galima tikslesnes netiesiogines restauracijas ir siekti kuo mažesnio cementuojančios medžiagos kiekio, kraštinį plyšį tarp protezo ir danties kietųjų audinių apibūdina cementuojančios medžiagos storis. Cementuojanti medžiaga yra silpniausia grandis sistemoje dantis-netiesioginė restauracija, todėl, net jei ir po galutinės protezo fiksacijos nėra tuštumos danties kietųjų audinių ir protezo sandūroje dėka cementuojančios medžiagos, pastarosios storis nulemia kraštinį plyšį. Taip yra dėl tiesioginių restauracinių medžiagų savybių, kurios palaipsniui gerokai blogėja; bet kuri iki šiol žinoma ir odontologijoje protezų fiksavimui naudojama medžiaga pamažu susidėvės, kol neatsiras tikrasis vizualiai matomas plyšys.

Iš kitos pusės, itin tiksliai pagaminta netiesioginė restauracija bus sunkiai cementuojama burnos ertmėje dėl fizikinių cementuojančių medžiagų savybių. Cementuojanti medžiaga turi tam tikrą minimalų storį, kurį nulemia tokios savybės, kaip kietų dalelių dydis bei medžiagos klampumas. Itin tikslūs protezai su didele mechanine retencija (vainikėliai ir tiltiniai protezai), mėginant juos cementuoti, gali pilnai "neužsėsti" dėl per mažo plyšio cementui nutekėti. Ši problema verčia tobulinti ne tik netiesioginių restauracijų gaminimo procesus, bet ir ieškoti būdų itin tikslių restauracijų cementavimui.

Teoriškai, netiesioginės restauracijos, pagamintos dantų technikų ant modelių, nupiltų iš atspaudų, gali pasiekti apie 20 mikronų tikslumą. CAD/CAM sistemoms sparčiai tobulėjant, pastarųjų pagalba pagamintų mikroprotezų tikslumas jau irgi siekia dešimtis mikronų bei, manoma, laikui bėgant, sparčiai didės.