Vietinė anestezija
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Apžvelgiama vietinė anestezija odontologinių intervencijų metu.
Vietinė anestezija yra technika, kurios metu kūno dalis tampa nejautri, tačiau sąmonė išlieka. Tam tikros kūno dalies nejautrai odontologinių manipuliacijų metų pasiekti paprastai naudojami farmakologiniai preparatai, pasižymintis savybe blokuoti nervinių impulsų sklidimą nervinėmis skaidulomis. Tokie preparatai vadinami vietiniais anestetikais.
Turinys |
Vietinės anestezijos metodikos
Odontologijoje yra taikomos kelios vietinės anestezijos metodikos, kurių populiariausios yra infiltracinė anestezija, laidinė anestezija, aplikacinė anestezija, intraligamentinė anestezija, intrapulparinė anestezija ir intraseptalinė anestezija.
Infiltracinė anestezija
- Plačiau: Infiltracinė anestezija
Vienas populiariausių vietinės nejautros metodų, kuomet anestetikas yra suleidžiamas į aplinkinius minkštus audinius, kuo arčiau danties, sudarant preparato depą minkšuosiuose audiniuose. Odontologinių manipuliacijų metu infiltracinė anestezija yra labai efektyvi viršutinio žandikaulio dantims, ypač priekiniams. Dantims, turintiems gomūrinę šaknį, gali tekti infiltruoti minkštuosius audinius ir iš gomūrio pusės. Apatiniame žandikaulyje infiltracinė anestezija efektyvi priekiniams dantims ir premoliarams. Apatiniai krūminiai dantys infiltracinės anestezijos metu paprastai nenusiskausmina, kadangi jų srityje yra storas kortikalinio kaulo sluoksnis, sunkiai leidžiantis anestetiko penetraciją gilyn. Pieniniams dantims nuskausminti infiltracinės anestezijos beveik visada pakanka.
Infiltracinė anestezija yra pagrindinė nuskausminimo metodika atliekant chirurgines manipuliacijas su minkštaisias audiniais. Šalinant viršutinio žandikaulio dantis, reikia infiltracinės anestezijos iš vestibulinės ir gomūrinės pusių, apatinio žandikaulio priekinių ir prieškrūminių dantų šalinimui pakanka abipusės infiltracinės anestezijos, krūminių dantų šalinimui reikalinga laidinė nejautra arba laidinė nejautra kartu su infiltracine nejautra, jei laidinės nejautros metu nepavyko nuskausminti tam tikrų sričių minkštųjų audinių, kurie gali būti traumuoti danties šalinimo metu.
Laidinė anestezija
Aplikacinė anestezija
Intraligamentinė anestezija
Intrapulparinė anestezija
Intraseptalinė anestezija
Trišakio nervo anatomijos ypatumai
- Plačiau: Trišakis nervas
Odontologijoje itin svarbu žinoti trišakio nervo anatomiją tuo tikslu, kad suprasti vietinės anestezijos principus. Trišakis nervas turi tris šakas, kurių antra atsakinga už viršutinio žandikaulio dantų inervaciją, o trečia - už apatinio (Pav. Trišakio nervo pagrindinės šakos).
Antroji šaka, arba viršutinio žandikaulio nervas (n. maxillaris) patenka į sparninę gomūrio duobę (fossa pterygopalatina) ir šakojasi į tris pagrindines šakas: ganglines šakeles, skruostinį nervą bei viršutinį užpakalinį alveolinį nervą. Ganglinės šakelės eina į sparninį gomūrio ganglijų (ganglion pterygopalatinum), iš kurio atgal į viršutinio žandikaulio nervą eina jutiminės, simpatinės ir parasimpatinės skaidulos.
Skruostinis nervas patenka į akiduobę ir eina jos lateraline siena. Šakojasi į dvi galines šakas; skruostinę, atsakingą už jutimą skruosto srityje ir smilkininę, atsakingą uz smilkinio srities jutimą.
Galinė viršutinė alveolinė viršutinio žandikaulio nervo šaka keliauja į pasmilkininį viršutinio žandikaulio paviršių, patenka į viršutinio žandikaulio antį ir baigiasi jutiminėmis skaidulomis krūminiuose viršutinio žandikaulio dantyse bei žandinės pusės dantenų gleivinėje. Kartais šios šakos šakelės neįnervuoja pirmojo viršutinio moliaro mediobukalinės šaknies.
