Tiesioginis pulpos padengimas
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Tiesioginis pulpos padengimas yra viena iš gilaus karieso, kai atsiveria pulpos ragas, arba trauminio pulpos atvėrimo gydymo metodikų.
Dažniausiai pulpa yra atveriama, kai yra gilus kariozinis defektas su suminkštėjusiu kariozinės ertmės dugnu. Nors gilaus kariozinio proceso metu pulpa vizualiai nesimato, tačiau ertmės dugne yra infekuotos demineralizavusios dentino masės, kurias būtina šalinti. Šalinant suminkštėjusias dentino mases gilaus karieso atveju, dažnos taškinės pulpos perforacijos.
Turinys |
Sąlyginės indikacijos
Tiesioginio pulpos padengimo metodika yra gana plačiai diskutuojama, kadangi nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos galima būtų įvertinti, ar tiesioginis pulpos padengimas atskiru atveju yra indikuotinas, ar reikalinga radikali procedūra, tokia, kaip pulpos ekstirpacija. Keletas pagrindinių kriterijų tiesioginiam pulpos padengimui yra šie:
- ūmi sveiko danties trauma su nedideliu pulpos rago atsivėrimu.
- pulpos rago atvėrimas preparuojant sveiką dantį nenuimamam protezui arba mikroprotezui.
- minimalus pulpos rago atvėrimas po visiško infekuotų audinių pašalinimo.
- pulpos rago atvėrimas dantyse su didele pulpos kamera.
- pulpos rago atvėrimas dantyse su itin sudėtinga šaknų kanalų anatomija.
Kontraindikacijos
Tiesioginis pulpos padengimas kontraindikuotinas šiais atvejais:
- didelės apimties pulpos kameros atvėrimo metu.
- esant išreikštai pulpitinei simptomatikai.
- dantims su maža pulpos kamera (apatiniai kandžiai).
- esant ūmiam ir ilgai nesustojančiam kraujavimui iš atvertos vietos.
- nesant galimybės palaikyti darbo lauko švarumo.
Tikslingumas
Būtina suprasti, kad tiesioginis pulpos padengimas, nors ir yra mažiau invazinė procedūra, nei pulpos ekstirpacija, ne visada yra tikslingas. Kokybiškai atliktas vitalinių dantų endodontinis gydymas yra gerai prognuozuojama ir aukštą sėkmės procentą turinti procedūra. Priešingai, tiesioginis pulpos padengimas kol kas yra gana sunkiai prognuozuojamas. Tiesioginį padengimą nevertėtų taikyti dantims, kurių tolesnis gydymas po endodontinio gydymo nesiskiria nuo gydymo po tiesioginio padengimo. Paprastai, tai yra pirminių kariozinių pažeidimų priekinių dantų srityje atveju. Pažeidimai kramtomųjų dantų srityje, apimantys ne tik okliuzinį paviršių, yra labiausiai tikslingi gydymui tiesioginio padengimo metodika, kadangi po endodontinio gydymo su pulpos ekstirpacija pašalinamas didelis kiekis sveikų kietų audinių, siekiant gero priėjimo prie kanalų, ir dantis turi būti protezuojamas. Sėkmingo tiesioginio padengimo atveju danties protezavimo galima išvengti.
Medžiagos, naudojamos tiesioginiam pulpos padengimui
Yra duomenys apie tai, jog pulpa sugeba apsaugoti save, suformuodama jungiamojo audinio, kuris palaipsniui virsta kietu audiniu, barjerą. Kieto barjero formavimąsi virš pulpos kameros sukelia nedidelis pulpos dirginimas su paviršine nekroze. Medžiaga, naudojama tiesioginiam pulpos padengimui turi pasižymėti hermetiškumu, būti biosuderinama su pulpa ir kietaisias danties audiniais bei stimuliuoti biologinio inkapsuliavimo procesą pulpos audiniuose. Antibakterinis medžiagos veikimas nėra privalomas, tačiau pageidaujamas. Buvo išbandytas didelis kiekis medžiagų, iš kurių geriausius rezultatus davė kalcio hidroksidas ir jo pagrindu pagamintos pastos bei cementai ir MTA. Pakankamai neblogus rezultatus duoda ir kai kurie kiti cementai. Tiesioginis padengimas adhezyvais su vienmomente restauracija yra gana neprognozuojamas.
Kalcio hidroksidas
Kalcio hidroksido pastos, naudotos tiesioginiam pulpos padengimui seniau, turėjo gana didelį tirpumą, todėl po kurio laiko jos palaipsniui ištirpdavo, kad blogindavo restauracijos funkcines savybes. Sukurus kalcio hidroksido cementus, dalinai ši problema buvo išspręsta, kadangi pastarieji pasižymėjo gerokai mažesniu tirpumu.
Kontaktuodamas su pulpos paviršiumi, kalcio hidroksido preparatas sukelia paviršinių 1-1,5 mm pulpos audinių nekrozę. Po tam tikro laiko šis sluoksnis virsta kalcifikuotu audiniu. Tyrimai parodė, kad kalcio druskos, reikalingos mineralizacijai, patenka ne iš kalcio hidroksido preparato, bet iš pulpos audinių.
Procedūros technika
Prieš preparuojant dantį, jei yra įtarimas, kad gali būti atvertas pulpos ragas, būtina įsitikinti darbo lauko švarumu ir galimybe jį palaikyti švarų visos procedūros metu. Atsivėrus pulpos ragui svarbu įvertinti būsimos procedūros tikslingumą ir galimas komplikacijas.
Isitikinus patikima darbo lauko izoliacija, ant kraujuojančio pulpos rago dedamas vatos tamponėlis su antiseptiku, paprastai šiuo tikslu naudojamas chlorheksidinas arba natrio hipochloritas. Būtinas tiesioginio padengimo kriterijus yra kraujavimo sustojimas po kelių minučių. Jei kraujavimas ūmus ir nesustoja, tiesioginio padengimo procedūra negali būti taikoma, ir atliekama pulpos ekstirpacija. Nuplovus antiseptinio tirpalo liekanas vandeniu, ertmė nusausinama vatos tamponėliu, ir dedama medžiaga, skirta tiesioginiam padengimui. Medžiagos aplikacija turi būti taškinė, tik perforacijos vietoje, apimant truputį šalia esančių kietų audinių.
1. MTA maišomas šlapio smėlio konsistencijos, toks, kad galima būtų paimti į rankas į suformuoti nedidelį rutuliuką. Šis medžiagos rutuliukas dedamas tiesiai ant pulpos perforacijos vietos ir spaudžiamas. Medžiagos perteklius nuvalomas drėgnu vatos tamponėliu, kol lieka švarus ertmės dugnas ir pulpos perforaciją užpildantis nedidelis cemento kiekis. Jei tokiu tikslu naudojamas standartinis, apie 4 valandas kietėjantis MTA, gamintojo rekomenduojama ant viršaus uždėti drėgna vatos turundėlę ir užverti laikina plomba. Nuolatinis plombavimas atliekamas kito vizito metu, jei nėra neigiamos simptomatikos. Daugelio autorių nuomone, po padengimo MTA tikslingiau plombuoti ertmę iš karto, naudojant savaiminio ėsdinimosi adhezyvus ir kompozitus arba naudojant stiklojonomerinius cementus.
2. Ex tempore paruoštas kalcio hidroksido turintis cementas (pvz. Dycal) aplikuojamas ant atverto pulpos rago, kur jis greitai sukietėja. Po to galima tiek vienmomentė nuolatinė restauracija, tiek ir laikinas plombavimas.
3. Tiesioginio padengimo adhezyvu metu patariama naudoti savaiminio surišimo sistema, nes aplikuoti rūgšties tirpalą tiesiogiai ant atviros pulpos yra gana pavojinga. Po šios procedūros atliekama vienmomentė danties restauracija.
Komplikacijos
Dažniausiai pasitaikančios tiesioginio pulpos padengimo komplikacijos yra ūmus pulpitas arba lėtinis pulpitas su infekcijos perėjimu į periapikalinius audinius.
Komplikacijos įvyksta dėl šių dviejų pagrindinių priežasčių:
1. Gydytojas neteisingai diagnozavo patologiją. Tiesioginio padengimo metu sunkiausias momentas yra nustatyti pulpos būklę, kas, objektyviais tyrimais padaryti yra itin sunku. Jei tiesioginis padengimas taikomas pulpai su negrįžtamo pobūdžio pakitimais, atsiranda arba ūmi, arba lėtinė pulpito simptomatika.
2. Buvo pažeistas restauracijos hermetiškumas. Jei laikina ar nuolatinė restauracija nustojo būti hermetiška, tas sąlygojo mikroorganizmų patekimą į pulpą bei naują infekcinį procesą. Paprastai šiuo atveju pulpa palaipsniui žūva ir vystosi periodontitas.
Lėtinės besimptomės komplikacijos tiesioginio pulpos padengimo metu yra gerokai dažnesnės, negu ūmios, todėl paciento dantis turi būti reguliariai tikrinamas.
Paieška užsienio resursuose pagal raktinius žodžius: direct pulp capping, прямое покрытие пульпы.
