PKa

Straipsnis iš OdontologijaWiki.

pKa, arba medžiagos rūgštingumas, yra cheminės medžiagos rodiklis, kuris parodo, esant kokiam pH indeksui, medžiaga yra jonizuota 50%.

Kuo mažesnis pKa, tuo didesnis yra medžiagos rūgštingumas. Vieną mažiausių pKa rodiklių turi HFSO₃, kurios pKa lygus - 10. Mažiausią pKa rodiklį turintis medžiagų mišinys yra vandenilio fluorido ir stibio pentafluorido mišinys santykiu 1:1; jo pKa lygus - 25.

Daugumas vaistų yra silpni elektrolitai, kurie gali būti kaip jonizuotoje, taip ir nejonizuotoje formoje, kas priklauso nuo pH ir terpės, kurioje yra tas vaistas. Paprastai, tik nejonizuotas preparatas yra pakankamai tirpus riebaluose ir gali praeiti per biologines membranas. Jonizuotas vandenyje tirpus preparatas gali praeiti per biologines membranas tik tuomet, kai jo molekulė yra pakankamai maža (molekulinė masė iki 100).

Jonizacijos mastai priklauso nuo vaisto pKa ir nuo pH tirpalo, kuriame yra tas vaistas ištirpęs. Jei vaistas yra rūgštis, pH ir pKa siejami šia lygtimi:

(A-) - jonizuoto vaisto koncentracija, (HA) - nejonizuoto rūgštinio vaisto koncentracija.

Jei vaistas yra bazinis, pKa ir pH sieja ši lygtis:

(B) - nejonizuoto bazinio vaisto koncentracija, (BH+) - jonizuoto bazinio vaisto koncentracija.

Akivaizdu, kad esant vienodiems pH ir pKa, jonizuoto ir nejonizuoto rūgštinio vaisto ir nejonizuoto ir jonizuoto bazinio vaisto santykis turi būti lygus 1, nes log 1 = 0.

Žinodami vaisto pKa ir prigimtį (rūgštis/bazė), jo ir terpės pH, galime nustatyti jonizuoto ir nejonizuoto preparato dalį toje terpėje.