Kraštinis plyšys

Straipsnis iš OdontologijaWiki.

Kraštinis plyšys yra išorinių danties kietųjų audinių ir restauracinės medžiagos sluoksnių sandūroje esanti tuštuma arba blogesnių savybių medžiagos sluoksnis dėl negalimumo visiškai tiksliai pagaminti restauraciją. Kraštinis plyšys atspindi medžiagos kraštinę adaptaciją.

Kraštinio plyšio apibrėžimas

Tarp restauracijos ir danties kietųjų audinių neišvengiamai bus tam tikro dydžio tarpas, tačiau kraštiniu plyšiu vadinamas tik tarpas, esantis labiausiai išoriškai esančiuose, kontaktuojančiuose su burnos ertme, sluoksniuose. Būtent išoriniai restauracijos sluoksniai yra patys svarbiausi dėl tiesioginio kontakto su burnos ertme, kurioje sąlygos nėra pacios palankiausios bet kuriai restauracijai.

Kraštinis plyšis paprastai matuojamas mikronais, ir tai yra vidutinis plyšio tarp danties ir restauracijos išorinių sluoksnių dydis. Norint praktiškai įvertinti kraštinį plyšį, reikia išmatuoti absoliutų jo dydį keliose vietose pagal restauracijos perimetrą ir išvesti šių matavimų vidurkį. Visgi labiau kliniškai tikslinga būtų ieškoti pačios netiksliausios vietos ir ją laikyti kraštinio plyšio dydžiu, kadangi būtent netiksliausia vieta greičiausiai ir taps klinikinių problemų priežastimi.

Kraštinis plyšys įvairiose restauracijose

Tiesioginių restauracijų atveju kraštinis plyšys susidaro dėl manipuliacijos su medžiaga sudėtingumo bei dėl medžiagos neigiamų savybių. Kompozicinėmis medžiagomis, stiklojonomeriniais cementais, kompomerais bei polimerais modifikuotais stiklojonomeriniais cementais burnos ertmėje nesunkiai pasiekiamose vietose galima pasiekti puikią kraštinę adaptaciją, tačiau adaptacija vizualiai nematomose vietose nėra kontroliuojama. Tačiau, dėl medžiagų tirpumo burnos ertmės skysčiuose bei polimerizacinio susitraukimo, puiki pradinė kraštinė adaptacija palaipsniui blogėja ir susidaro akivaizdus kraštinis plyšys. Amalgamos, priešingai, nepasižymi tokio aukšto laipsnio pradine kraštine adaptacija, kaip kompozicinės medžiagos ir SJC, tačiau laikui bėgant, dėl korozijos, jų kraštinis plyšys mažėja ir kraštinė adaptacija gerėja.

Visos netiesioginės restauracijos kol kas yra gerokai mažiau tikslesnės, nei tiesioginės. Terminas kraštinis plyšys apibūdinant netiesioginę restauraciją nėra itin teisingas, kadangi, iš esmės, plyšys tarp protezo ir danties kietujų audinių yra tik tuomet, kai protezas nėra galutinai fiksuotas. Kadangi siekiama gaminti kuo galima tikslesnes netiesiogines restauracijas ir siekti kuo mažesnio cementuojančios medžiagos kiekio, kraštinį plyšį tarp protezo ir danties kietųjų audinių apibūdina cementuojančios medžiagos storis. Cementuojanti medžiaga yra silpniausia grandis sistemoje dantis-netiesioginė restauracija, todėl, net jei ir po galutinės protezo fiksacijos nėra tuštumos danties kietųjų audinių ir protezo sandūroje dėka cementuojančios medžiagos, pastarosios storis nulemia kraštinį plyšį. Taip yra dėl tiesioginių restauracinių medžiagų savybių, kurios palaipsniui gerokai blogėja; bet kuri iki šiol žinoma ir odontologijoje protezų fiksavimui naudojama medžiaga pamažu susidėvės, kol neatsiras tikrasis vizualiai matomas plyšys.

Iš kitos pusės, itin tiksliai pagaminta netiesioginė restauracija bus sunkiai cementuojama burnos ertmėje dėl fizikinių cementuojančių medžiagų savybių. Cementuojanti medžiaga turi tam tikrą minimalų storį, kurį nulemia tokios savybės, kaip kietų dalelių dydis bei medžiagos klampumas. Itin tikslūs protezai su didele mechanine retencija (vainikėliai ir tiltiniai protezai), mėginant juos cementuoti, gali pilnai "neužsėsti" dėl per mažo plyšio cementui nutekėti. Ši problema verčia tobulinti ne tik netiesioginių restauracijų gaminimo procesus, bet ir ieškoti būdų itin tikslių restauracijų cementavimui.

Teoriškai, netiesioginės restauracijos, pagamintos dantų technikų ant modelių, nupiltų iš atspaudų, gali pasiekti apie 20-50 mikronų tikslumą. CAD/CAM sistemoms sparčiai tobulėjant, pastarųjų pagalba pagamintų mikroprotezų tikslumas jau irgi siekia panašių dydžių bei, manoma, laikui bėgant, tikslumas turėtų didėti.

Realūs kraštinio plyšio dydžiai

Visgi, skaitant reklamines įvarių atspaudinių medžiagų ar CAD/CAM sistemų brošiūras, nereikėtų susivilioti tais skaičiais, kurie yra jose rašomi. Kaip taisyklė, beveik visi tyrimai yra atliekami in vitro, kuomet preparuojama dantį imituojanti medžiaga arba pats dantis, tačiau preparavimas vyksta daug lengvesnėmis sąlygomis, negu burnos ertmėje. Neretai yra imamos beveik matematiškai teisingos formos, kurios būna pagamintos dar gamykloje, ir ant jų gaminami "protezai". Pagaminti tikslų protezą tokiomis sąlygomis yra gerokai lengviau, nei tai padaryti realiai, burnos ertmėje. Būtent šių stipriai idealizuotų sąlygų rezultatai kaip taisyklė ir yra skelbiami kuomet norima pritraukti vartotojų dėmesį. Priklausomai nuo to, kokia medžiaga ar technologija aprašoma, skelbiami kraštinio plyšio dydžiai varijuoja vos nuo kelių mikronų iki keliasdešimties. Realiai, klinikiniuose tyrimuose in vivo, kraštinio plyšio reikšmės yra daug didesnės, nors šių tyrimų yra atlikta žymiai mažiau, nei laboratorinių.

Jei panagrinėti esamus tyrimus su netiesioginių restauracijų kraštinio plyšio dydžiu, pamatysime, jog jis yra gerokai didesnis, negu keliasdešimt mikronų, kuriais mėgstama manipuliuoti reklamose ir pristatymuose, o siekia ir viršyja 100 mkm.

Štai kelios ištraukos iš tyrimų abstraktų:

The in vivo mean film thickness values for occlusal and proximal locations were recorded as 73 and 132 microm respectively. In vitro mean marginal fit values were observed as 48 and 67 microm for occlusal and proximal margins of inlays luted with Variolink II high viscosity.

Clinical marginal and internal gaps of In-Ceram crowns fabricated using the GN-I system. Kokubo Y, Nagayama Y, Tsumita M, Ohkubo C, Fukushima S, Vult von Steyern P.

Department of Fixed Prosthodontics, Tsurumi University, School of Dental Medicine, Yokohama, Japan. kokubo-y@tsurumi-u.ac.jp

The marginal and internal gaps of ceramic crowns with alumina copings fabricated using a computer-aided design, computer-aided manufacturing system, were evaluated in vivo using silicone materials. Black and white silicone materials were used to record the marginal and internal gaps of 82 In-Ceram crowns before final cementation. The silicone materials were sectioned bucco-lingually and mesio-distally and viewed under a microscope to measure the thickness of the white silicone layer. Sixteen reference points were measured on each specimen. The mean marginal gaps were compared among the anterior, premolar and molar teeth, and the mean gaps at the reference points within the groups were compared by analysis of variance and the Dunnett T3 test. The mean marginal gap was 66.8 mum. There were no differences in marginal gaps among the three groups. In all the groups, the marginal gaps were the smallest, whereas the occlusal gaps were the largest. The mean marginal gaps of the In-Ceram crowns with the alumina copings fabricated using the GN-I system were within the range of clinically acceptable values.