Kompomerai
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Kompomerai yra polirūgštimi modifikuoti kompozitai, plačiai naudojami dantų plombavimui. Stiklojonomeriniai cementai, priešingai nuo kompozicinių polimerinių medžiagų, pasižymi savybe išskirti fluoridus, kurie turi antikariozinį poveikį. Nors į kompozicinių medžiagų sudėtį irgi galima pridėti fluoridus, tačiau jų išsiskyrimas yra trumpalaikis. Kompomerai yra tarsi stiklojonomerinių cementų ir kompozitų derinys, sukurtas tikslu suvienyti teigiamas abiejų medžiagų savybes.
Turinys |
Sudėtis
Yra eilė kompomerų ir kompozitų struktūrinių skirtumų. Kompomerų sudėtyje yra stiklo dalelės, panašios į stiklo daleles, kurios yra stiklojonomerų sudėtyje. Nors stiklo dalelių sudėtyje yra fluoridai, tačiau tam, kad jis išsiskirtų iš dalelių, reikia vandenilio jonų. Vandenilio jonų šaltiniu kompomeruose yra specialus monomeras su karboksilinėmis grupėmis, kuris gali kopolimerizuotis su tokiu akriliniu monemeru, kaip UDMA (Pav. Rūgštinio monomero su karboksilinėmis grupėmis ir UDMA monomero kopolimerizacija).
Fluoridų atsipalaidavimui taip pat reikalingas ir vanduo. Vandens nėra pačių medžiagų sudėtyje, tačiau jis sugeriamas iš burnos ertmės. Vanduo nulemia rūgštinę-šarminę reakciją tarp stiklo ir karboksilinėmis kopolimero grupėmis, kas yra sąlygoja lėtą ir nuolatinį fluoridų išsiskyrimą. Siekdami palengvinti vandens difuziją į medžiagą bei fluorido jonų difuziją iš jos, kai kuriems kompomerų polimerams suteikamos hidrofilinės savybės, pridedant tokias medžiagas, kaip glicerino dimetakrilatas.
Ir nors polimeruose vyksta ir radikalinės polimerizacijos, ir rūgštinė-šarminė reakcijos, tik pirmoji reakcija nulemia medžiagos kietėjimą. Rūgštinės-šarminės reakcijos pagrindinė paskirtis yra ilgalaikio fluorido jonų išsiskyrimo palaikymas.
Kompomerai skiriasi nuo modifikuotų polimeru stiklojonomerinių cementų tuo, kad pirmiesiems pradinė medžiaga yra polimerinis kompozitas, o paskutiniams - stiklojonomerinis cementas.
Savybės
Fluoridų išskyrimas
Kompomerai pasižymi savybe ilgą laiką isškirti fluoridus, tačiau fluoridų išskyrymas yra mažesnis, nei stiklojonomerinių cementų, bei SJC, modifikuotų polimerais. Fluoridų išskyrimas mažėja su laiku, ir nėra aišku, ar jis yra pakankamas, praėjus ilgesniam laikui. Įrodyta, kad SJC gali sugerti fluoridus iš burnos ertmės ir kaupti juos, tokiu būdu, būdami kaip rezervuarai; kompomerai gi šia savybe nepasižymi.
Adhezija
Skirtingai nuo standartinių ir modifikuotų polimerais SJC, kompomerai nėra chemiškai giminigi danties kietiesiems audiniams, todėl turi būti naudojami kartu su adhezyvais. Manoma, kad naudojant kompomerus, galima neėsdinti emalio ir dentino.
Polimerizacinis susitraukimas ir vandens absorbcija
Polimerizacinis kompomerų susitraukimas yra panašus į kompozitų polimerizacinį susitraukimą (2-2,5 tūrio procentai). Vandens sugėrimo lygis irgi panašus į kompozitų (apie 40 mkg/mm3). Nuo kompozitų kompomerai skiriasi pagal vandens sugėrimo greitį. Jei vandens difuzija per kompozitų polimerinę matricą yra itin lėta, ir reikia kelių metų, kol bus pasiektas tolygus vandens pasiskirstymas plomboje iš kompozito, tai hidrofilinė kompomero polimerinė matrica vandenį absorbuoja gerokai greičiau, ir stabilus lygis pasiekiamas jau po kelių dienų.
Darbinės charakteristikos
Medžiagos darbinės charakteristikos negali būti objektyviai įvertintos, tačiau daugelis praktikuojančių gydytojų mano, kad kompomerai pasižymi gana geromis darbinėmis charakteristikomis ir yra gana nesunkiai panaudojami praktikoje.
Mechaninės savybės
Mechaninės kompomerų savybės yra blogesnės, nei kompozitų, todėl nerekomeduojama šias medžiagas naudoti tose vietose, kur yra didelis kramtomasis krūvis. Mechaninių savybių pablogėjimą, iš dalies, nulemia silpnesnis ryšys tarp stiklo dalelių užpildo ir polimerinės matricos dėl sių fazių sandūroje vykstančios rūgštinės-šarminės reakcijos.
Panaudojimas
Kompomerai paprastai rekomenduojami naudoti nedidelių ertmių plombavimui vietose, kur nėra didelis kramtomasis spaudimas.
Literatūroje yra duomenų apie didelį kompomerų plėtimąsi dėl vandens sugėrimo. Tai yra kartu ir teigiama, ir neigiama savybė; tai naudinga priekaklelinėse ertmėse, kuomet mažėja tikimybė kraštinio plyšio formavimuisi, tačiau gali būti keramikinių vainikėlių skilimo priežastimi, jei kompomeras naudojamas kaip cementuojanti medžiaga.
Nuorodos ir literatūra
1. Ричард ван Нурт - Основы стоматологического материаловедения, 128-131.
Paieška užsienio resursuose pagal raktinius žodžius: compomer; компомер.

