---Homeopatija

Straipsnis iš OdontologijaWiki.

Šiuo savo straipsniu norėčiau išdėstyti savo subjektyvų požiūrį į homeopatiją ir padėti mąstantiems žmonėms patiems nuspręsti, ar gali būti šis metodas veiksmingas, ar ne. Iš karto noriu paminėt, jog aš pats, būdamas fundamentalių mokslų pasekėjas, esu homeopatijos priešinikas, todėl mano nuomonė gali būti kiek šališka, nors ir mėginsiu būti nešališkas.

Homeopatijos apibrėžimas

Iš pradžių vertėtų dar kartą pakartoti, kas yra suprantama kaip homeopatija, homeopatinis vaistas ir homeopatinis gydymas. Nemažai žmonių homeopatijos sąvoką supranta neteisingai, laikydami homeopatiniais vaistai vaistus žolinių preparatų pagrindu. Homeopatiniai preparatai, iš tiesų, didele dalimi yra preparatai augalinės ar gyvūninės kilmės medžiagų pagrindu, tačiau esminis momentas yra tai, kad šių medžiagų kiekis homeopatiniame preparate yra neapsakomai mažas, arba veikliosios medžiagos apskritai nėra (apie tai vėliau). Kitas esminis homeopatijos apibrėžime esantys momentas yra tai, jog homeopatinio preparato veiklioji medžiaga didelėmis dozėmis sukelia sveikam žmogui tą simptomatiką, nuo kurios itin praskiesta gali išgydyti, todėl ne bet kurios natūralios žolinės medžiagos vartojimas yra homeopatija.

Homeopatinių preparatų gamybos principai

Homeopatinių preparatų skiedimas, šimtainis skiedimas. Imama šimtoji dalis gryno preparato ir maišoma su 99 dalim vandens, procesas kartojamas n kartų, kol gaunamas norimo laipsnio skiedimas. Homeopatų nuomone, kuo didesnis skiedimo kartų kiekis, tuo labiau aktyvus preparatas gaunamas

Kaip jau minėjau, homeopatiniai preparatai yra pagaminti itin stipriai atskiestų, paprastai natūralios kilmės medžiagų, pagrindu. Ko gero, veikiosios medžiagos atskiedimo laipsnis homeopatiniuose preparatuose ir yra vienas iš labiausiai diskutuotinų momentų, kuomet kalbama apie šių preparatų galimą veikimą. Homeopatiniai preparatai gaminami imant grynas busimo preparato sudėtines dalis ir kelis, keliasdešimt ar net kelis šimtus sykių skiedžiant jas pagal tam tikras taisykles, kurios, pasak homeopatijos mokslo šalininkų, yra itin svarbios.

Skiedžiant yra imamas grynas preparatas ir skiedžiamas 10, 100 ar kitą kiekį kartų vandeniu (kiti skiedimo laipsniai per vieną atskiedimą nėra tokie populiarūs) (Pav. Homeopatinių preparatų skiedimas...). Skiedimo metu, pasak homeopatų, yra svarbios specialios tirpalo suplakimo metodikos, kurios atsakingos už būsimo homeopatinio preparato veikimo. Po pirmo skiedimo gautas tirpalas vėl skiedžiamas tą patį kiekį kartų, kaip ir pirmą sykį, vėl suplakant jį skiedimo metu. Šis procesas kartojamas n-kartų, priklausomai nuo gydytojo įsitikinimų. Galiausiai gaunamas n sykių po 10, 100 ar kitą kiekį kartų atskiestas pradinis preparatas, kuris yra žymimas kaip Dn (jei skiedimas yra po 10 kartų, nuo decimal - dešimtinis), arba Cn (jei skiedimas yra po 100 kartų, nuo centesimal - šimtinis). Kartais šimtinis skiedimas žymimas ne C raide, o CH raidėmis, po kurių rašomas skiedimų skaičius. Dešimtinis skiedimas dar yra žymimas tiesiog daugybos ženklų ir skiedimo kartų kiekiu po jo, tarkime, x12, kas būtų analogiška žymėjimui D12. Sudėtinių homeopatinio preparato dalių pavdinimai, tiek augalų ir gyvūnų, tiek ir cheminių medžiagų, yra rašomi lotynų kalba.

Homeopatinio gydymo principai

Homeopatinis gydymas yra pagrįstas šiuolaikiniam mokslui nežinomais principais, kurie skelbia, jog kuo labiau praskiesta medžiaga, tuo stipresnis jos veikimas žmogaus organizmui. Kadangi šis teiginys prieštarauja šiuolaikinės chemijos, biochemijos ir farmakologijos mokslų žinioms, homeopatai sukūrė vadinamąją vandens atmintį, kuria ir aiškina savo preparatų, net ir neturinčių veikliosios medžiagos molekulių, veikimo.

Pasimokinkime skaičiuoti veikliųjų sudėtinių dalių kiekį homeopatiniuose preparatuose

Firmos Heel preparato Engystol sudėtis

Iš aukščiau pateiktų homeopatinių preparatų gamybos principų turėtų būti aišku, kaip suskaičiuoti viename ar kitame preparate esančios veikliosios sudėtinės dalies kiekį. Jei sudėtinė dalis yra dešimtinio skiedimo (D arba x žymėjimas), o jos skiedimų skaičius yra n kartų (skaičius po D ar x), tuomet norint sužinot tikrąjį jos kiekį tame preparate, reikia pateiktą kiekį padauginti iš 10, pakelto -n laipsniu. Jei yra šimtinio skiedimo (žymima C arba CH), o jos skiedimų skaičius yra n kartų (skaičius po C ar CH), reikia pateiktą sudėtinės dalies kiekį padauginti iš 100, pakelto -n laipsniu. Atlikę šiuos veiksmus mes nesunkiai suskaičiuosime tikrąjį ant pakuotės paminėtos medžiagos ar augalo kiekį.

Iškyla gana nemaža problema, kuomet reikia rasti ne sudėtinės dalies kiekį, bet veikliosios medžiagos kiekį. Jei ant pakuotės yra paminėta cheminė medžiaga, jos kiekis ir skiedimo laipsnis, pasinaudoję aukščiau nurotytų skaičiavimo būdu mes sužinosime ir šios medžiagos kiekį. Tačiau problema yra tuo atveju, kai nurodyta ne cheminė medžiaga, o sudėtinė dalis, tokia kaip augalas. Augalas, kaip žinia, gali turėti dešimtis ar šimtus veikliųjų cheminių medžiagų, kurių kiekiai įvairiose jo dalyse varijuoja. Suskaičiuoti visų šių veikliųjų cheminių medžiagų kiekius kartais yra itin sudėtinga arba net neįmanoma.

Štai Heel firmos preparatas Engystol, kaip teigiama, vartojamas infekcinių ligų gydymui (Pav. Firmos Heel preparato Engystol sudėtis). Įdomu tai, jog tos pačios sudėtinės dalies Vincetoxicum hirundinaria jame yra ir D6, ir D10 ir D30 skiedimo laipsniais, o sieros - D4 ir D10 skiedimo laipsniais. Dėl kurios priežasties dedama ta pati medžiaga keliais skiedimo laipsniais, lieka tik pasiteirauti pačių vaisto gamintojų arba jį skiriančių homeopatų. Pirmosios sudėtinės dalies šiame preparate yra 75 mg*10^-6 + 75 mg*10^-10 + 75 mg*10^-30 = 0,0000750075 mg = apie 0,0750075 mkg (paskutinio dėmens pridėti nėra jokio tikslo, nes D30 skiedimo laipsniu atskiestas preparatas nebeturi jokių veikliosios medžiagos molekulių). Mes nesunkiai suskaičiuojam sudėtinės dalies kiekį, tačiau koks yra veikliųjų medžiagų kiekis, pasakyti yra sudėtinga. Antrosios medžiagos (siera jau gali būti vadinama medžiaga, o ne sudėtine dalimi) preparate yra 37,5 mg*10^-4 + 37,5 mg*10^-10 = apie 3,75 mkg (D10 skiedimo laipsnį aš irgi atmečiau, nes medžiagos kiekis beveik nepadidės). Visos kitos tabletę sudarančios medžiagos yra neaktyvios - tai apie 300 mg laktozės ir nepaminėtas kiekis magnio stearato.

Tarkime, Nervoheel preparato vienoje tabletėje sudėtyje yra šie komponentai: Acidum phosphoricum D4 60 mg, Ignatia D4 60 mg, Sepia officinalis D4 60 mg, Psorinum-Nosode D12 60 mg, Kalium bromatum D4 30 mg, Zincum valerianicum D4 30 mg. Tai reiškia, jog visi šio medikamento komponentai, išskyrus Psorinum-Nosode (šis yra 12 atskiedimų), yra 4 skiedimų, kiekvienas kurių yra dešimtinis. Tai reiškia, jog kiekviena šių sudėtinių dalių yra atskiesta 10⁴ kartų, arba jos yra 0,0001 nuo pažymėto kiekio. Padauginę parašytą sudėtinės dalies masę iš šio atskiedimo kooficiento, gautume tikrąją jos masę preparate. Taigi, pvz, acidum phosphoricum (fosforo rūgšties) šio preparato vienoje tabletėje yra 60 mg * 0,0001 = 6 mkg, tokiu pačiu būdu galima suskaičiuoti ir kitų cheminių medžiagų kiekius, tačiau suskaičiuoti veikliųjų medžiagų kiekį preparate esančioje sudėtinėje dalyje Ignatia ar Sepia officinalis yra gerokai sunkiau, nes reikia rasti jose esančių veikliųjų medžiagų sąrašą ir tų medžiagų procentinę dalį.

Panagrinėkime dar kelių kitų homeopatinių preparatų sudėtį ir sudėtinių dalių kiekį juose. Štai turime Boiron kompanijos preparatą Sedatif PC, kurio sudėtis yra ši: Aconitum napellus 6CH, Belladonna 6CH, Calendula officinalis 6CH, Chelidonium majus 6CH, Abrus precatorius 6CH, Viburnum opulus 6CH aa 0,5 mg. Pagalbinės medž.: Saccharum, Lactosum monohydricum, Magnesii stearas q.s. ad 300 mg. Šis parašymas reiškia, jog visos sudėtinės dalys yra šimtinio skiedimo, kuris buvo atliktas 6 kartus kiekvienai daliai. Taigi, visų sudėtinių dalių buvo paimta po 0,5 mg, ir jos buvo atskiestos 100⁶ kartų, kas reiškia, jog kiekvienos medžiagų šioje tabletėje liko po trilijoną kartų mažiau, nei buvo pradžioje, o tai lygu 0,5 mg : 1000000000000 = 0,5 femtogramai. Koks yra ne sudėtinių dalių, o veikliųjų medžiagų kiekis preparate, tiksliai pasakyti vėl yra labai sudėtinga, tačiau akivaizdu, jog jis yra dar gerokai mažesnis dėl to, jog ne visos šiuos augalus sudarančios medžiagos yra veikliosios.

Vieni mažiausių biologiškai aktyvių medžiagų, vartojamų tradicinėje medicinoje, kiekių, yra dešimtys-šimtai mikrogramų. Vieni stirpiausiai veikiančių preparatų pagal savo mase, kiek man pavyko sužinot ieškant šių medžiagų standartines terapines dozes, yra narkotinis analgetikas fentanilis su doze nuo 50 mkg iki kelių šimtų mikrogramų (beje, yra sintetnių į fentanilį labai panašių preparatų su veikliomis dozėmis vos vienas ar keli mikrogramai), migdomasis preparatas triazolamas (Halcion) išleidžiamas tabletėmis po 250 mkg, digitoksinas, adrenalinas ir rezerpinas, veikiantys dozėmis nuo 100 mkg. Be abejo, yra medžiagų, kurios veiks ir dar mažesnėm dozėm. Tarkime, pačios nuodingiausios žinomos medžiagos - botulino toksino - LD50 yra viso labo keliasdešimt nanogramų, o, logiškai mąstant, veiklioji dozė gali būti viso labo ir nanogramas, tačiau tai yra milžiniškas kiekis su aukščiau paskaičiuoto preparato Sedatif PC veikliosios medžiagos kiekiu, kur jis yra 2 milijonus kartų mažesnis. Kažkaip naivu tikėtis, jog paprasto augalinio ar iš gyvūno gauto preparato tokia niekinga dozė gali kažkaip paveikti žmogaus organizmą.

Homeopatiniai preparatai su veikliosios medžiagos molekulėmis ir preparatai be veikliosios medžiagos molekulių

Visgi nemaža dalis homeopatinių vaistų su nedideliu skiedimo laipsniu gali turėti pakankamai nemažai veikliosios medžiagos, kad būtų įmanomas jos veikimas. Manau, kad skiedimo laipsniai iki D4-D6 arba C2-C3 (tai gaunasi skiedimas iki 10000-1000000 kartų), jei veiklioji medžiaga yra stipriai biologiškai aktyvi ir jos paimtas gana nemažas kiekis, gali palikti vis dar pakankamai didelį medžiagos kiekį gautame produkte. Milijoną kartų (D6 arba C3) atskiesto preparato vieno gramo tirpale vis dar bus vienas mikrogramas veikiosios medžiagos, o kai kurių medžiagų vienas mikrogramas gali turėti farmakologinį veikimą. Iš kitos pusės, didžioji dauguma homeopatinių vaistų dozuojami vienkartinėmis dozėmis, gerokai mažesnėmis už gramą (homeopatinė tabletė, žirniukas ar tirpalo lašiukas sveria gerokai mažiau, nei gramas). Homeopatų taip mėgiami mažiukai žirniukai sveria vos kelis-keliolika miligramų, todėl milijoną kartų skiestos medžiagos juose jau bus tik šimtosios ar net tūkstantosios mikrogramo dalys, o tokiom dozėm veikiančių medžiagų praktiškai nėra. Manyčiau, jog vartojant mažos masės homeopatinius preparatus, tikėtis farmakologinio poveikio galima iki D4 ar C2 skiedimo, jei vartojamos didesnės masės tabletės ar tirpalai, farmakologinis veikimas gali pasireikšti ir iki D6 ar C3 skiedimo. Tolimesnis skiedimas, jei ir gali turėti kažkokį farmakologinį veikimą, tai tik su itin retom išimtinai stipriai veikiančiom medžiagom, sakykime, kaip aukščiau minėtas botulizmo toksinas.

Nepaisant to, jog esant viso labo keliems atskiedimams, gautame tirpale jau yra labai mažai veikliosios medžiagos, homeopatai skiedžia gautus tirpalus ir toliau. Tai daroma remiantis jų pačių sukurta teorija, jog kuo labiau skiestas tirpalas yra, tuo didesnis jo poveikis. Kadangi bet kuri šiuo metu žinoma medžiaga susideda iš elementarių mikroskopinių tačiau baigtinio dydžio dalelių - atomų, kurie grupuodamiesi sudaro molekules, šių dalelių skaičius bet kurioje medžiagoje yra baigtinis. Nustatyta, jog 1 molyje medžiagos yra 6,02*10²³ (Avogadro skaičius) dalelių (atomų ar molekulių), ir šis dydis yra pastovus, nepriklausomai nuo to, kokia medžiaga paimta. Daugumos natūralių organinių medžiagų molio masė yra gana didelė ir gali siekti kelis šimtus ar net tūkstančius gramų. Neorganinių medžiagų molis masė paprastai mažesnė ir yra keliasdešimt-keli šimtai gramų. Homeopatinio preparato dozė paprastai yra gramo dešimtosios, šimtosios ar net tūkstantosios dalys, todėl tai sudaro viso labo dešimtūkstantąsias-milijonines molio dalis, ir tokiame preparate yra 6*10¹⁷-6*10¹⁹ molekulių. Be abejo, šis skaičius, turintis 17-19 skaitmenų savo sudėtyje yra labai didelis, tačiau jis labai greitai nublanksta prieš "homeopatinius" skaičius. Įdomiu pastebėjimu galėtų būti faktas, kad Avogadro konstantos reikšmė buvo sužinota tik kuris laikas po to, kai homeopatijos pradininkas Samuelis Christianas Hahnemannas sukūrė savo šiuolaikinės homeopatijos koncepciją. Faktiškai, Hahnemannas negalėjo žinoti, kad didelis skiedimo sykių skaičius gali palikti tirpalą visiškai be veikliosios medžiagos molekulių.

Pagal aukščiau mano parašytą formulę, pakanka viso labo padaryti 9 "šimtinius" praskiedimus (C9), kad aukščiau paminėtas milžiniškas 17-19 skaitmenų skaičiumi aprašomas molekulių skaičius sumažėtų iki kelių-keliolikos (tą gauname padalinę 6*10¹⁷ arba 6*10¹⁹ iš 100⁹). Po dešimto tokio praskiedimo tirpale greičiausiai jau nebebus ne vienos veikliosios medžiagos molekulių. Taigi, C10 praskiedimas (arba jį atitinkantis D20) jau gali nebeturėt veikliosios medžiagos molekulių, arba jų turėt vos vieną kitą.

Atlikus nesudėtingus skaičiavimus galima nustatyti, jog esant C12 arba D24 atskiedimui, yra apie 60% tikimybė aptikti vos vieną veikliosios medžiagos molekulę, jei buvo imtas vienas molis pradinės medžiagos.

Peržiūrėjęs Lietuvoje registruotų homeopatinių vaistų sudėtį, tokių vaistų, kuriuose visiškai nebūtų veikliosios medžiagos, neaptikau, išskyrus preparatą Oscillococcinum. Pastarajame preparate "yra" (žodį yra sąmoningai paėmiau į kabutes, kadangi su tokiu skiedimo laipsniu jokios medžiagos būt negali) Laukinės anties (Anas barbarie) kepenų ir širdies autolizato filtrato 200C potencija. 200C potencija reiškia, jog pradinis preparatas buvo skiestas

1000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

0000000000000 (1 su 400 nulių) kartų. Net jei paimti visą žinomą Visatą ir suskaičiuoti visus jos atomus, gautas skaičius ne iš tolo neprilygtų šiam milžinui.

Kodėl kai kurie homeopatiniai vaistai gali veikt?

Kaip jau minėjau aukščiau, yra nemaža dalis homeopatinių vaistų su gana mažu skiedimo laipsniu, arba tame vaiste tarp kelių stipriai skiestų komponentų yra ir tokių, kurių skiedimo laipsnis nėra didelis, sakykime, D1, D2 ar D3.

Itin stipriai veikiančios medžiagos

Yra eilė medžiagų, kurios pasižymi labai stipriu veikimu, ir jų letalinės ar net veikliosios dozės yra mikrogramai ar jų dalys. Net ir atskiestos D2-D3-D4 skiedimo laipsniu (100-10000 kartų), jos gali būti pakankamai stipriai veiklios. Pateikiu keletą tokių medžiagų pavyzdžių, kurių dalis yra natūralios kilmės, o dalis - sintetiniai preparatai.

Natūralios kilmės itin stipriai veikiantys preparatai ir jų dozės vidutinės masės žmogui:

• Ricinas - LD50 yra apie 1,5-2 mg.
• Strichninas - terapinė dozė yra apie 1-5 mg, LD50 - apie 50 mg.
• Akonitinas - LD50 yra apie 1,5-6 mg.
• Tetradotoksinas - oralinė LD50 yra apie 25 mg, intraveninė - vos 0,5 mg.
• Atropinas, skopolaminas ir hiosciaminas - terapinė dozė yra apie 0,25-0,5 mg.
• Digitoksinas - terapinė dozė prasideda nuo 0,1 mg.
• Rezerpinas - terapinė dozė prasideda nuo 0,1 mg.
• Adrenalinas - terapinė dozė prasideda nuo 0,1 mg.
• Polonis - letali dozė yra vos keliasdešimt - keli šimtai nanogramų. Polonis yra toksiškas ne savo cheminiu poveikiu, o radiotoksiškas.
• Botulizmo toksinas - letali dozė pačių toksiškiausių botulizmo toksinų rūšių yra 30-60 ng. Tai yra pati toksiškiausia žinoma medžiaga.

Sintetiniai itin stipriai veikiantys preparatai ir jų dozės vidutinės masės žmogui:

• Triazolamas - veiklioji dozė yra apie 100-200 mkg.
• Fentanilis - veiklioji dozė yra nuo keliolikos iki keliasdešimt mikrogramų.
• Karfentanilis - apie 100 kartų stipresnis už fentanilį, veiklioji dozė yra mažesnė už mikrogramą.
• VX (kovinė nuodinga medžiaga, nervų sistemos agentas) - medžiagos, patekusios absorbcijos būdu per odą LD50 yra apie 700 mikrogramų.
• LSD - veiklioji dozė yra nuo 20-30 mkg.

Ant homeopatinių vaistų pakuočių neretai tenka matyti, jog skiedimui yra imta dešimtys ar šimtai miligramų pradinės medžiagos. Taigi, jei laikysime, jog vienkartinė homeopatinio vaisto dozė yra apie 100 mg, tuomet botulizmo toksinas ir polonis būtų letalūs atskiedus juos milijona - kelis milijonus kartų, o terapinis efektas (jei toks įmanomas šių medžiagų), greičiausia, pasireikštų ir atskiedus dešimtis milijonų kartų. Milijono kartų skiedimas yra žymimas D6 (arba C3), ir toks skiedimas yra gana dažnas homeopatijoje.

Net ir imant ne medžiagas-rekordininkes pagal toksiškumą, o "eilinius" stipriai veikiančius alkaloidus, ar hormonus, sakykime, adrenaliną ir rezerpiną, 100 mg homeopatinėje dozėje terapinė dozė galėtų būti pasiekta atskiedus šias medžiagas 1000 kartų, kas yra D3 potencija, neretai naudojama homeopatiniuose preparatuose.

Analogiškai galima paskaičiuoti skiedimo laipsnį ir sintetinėms itin stipraus veikimo medžiagoms. LSD, kurio veiklioji dozė yra apie 20-30 mkg, 100 mg homeopatinė dozė galės veikti terapiškai (jei LSD turi patvirtintą terapinį veikimą), jei bus atskiesta apie 5000 kartų, o tai yra tarp D3 ir D4. Karfentanilio, kurio veiklioji dozė dar mažesnė, terapinis veikimas nuo 100 mg homeopatinės dozės pasireikš esant apie 100000 kartų skiedimui, kas yra D5.

Taigi, surašius ant homeopatinio preparato štai tokias medžiagas, kaip Botulizmo toksinas D7 - 100 mg, rezerpinas D3 - 100 mg, karfentanilis D5 - 100 mg, gausime itin stipriai veikiantį "homeopatinį" preparatą, kurio veikimas bus lengvai paaiškinamas iš farmakologinės pusės.

Taigi, šiais skaičiavimais norėjau parodyti, jog homeopatinio vaisto veikimas tam tikrais atvejais gali būti paaiškintas ir šiuolaikiniu mokslu, kuomet yra paimta itin stipriai veikianti medžiaga, atskiesta nepakankamai didelį kiekį kartų, dėl ko išlieka vis dar pakankamas šios medžiagos kiekis, galintis turėti farmakologinį veikimą. Be abejo, kai skiedimas viršyja maždaug D8-D10, bet kuri šiuolaikinei medicinai žinoma medžiaga bus pernelyg stipriai atskiesta, kad turėti farmakologinį veikimą, todėl apie jokį farmakologinį veikimą negali būti nė kalbos.

Pašalinis homeopatinių preparatų veikimas

Homeopatiniai preparatai, kaip deklaruoja jų gamintojai, neturi jokio pašalinio veikimo, tačiau, jei paskaitysime kai kurių jų anotacijas, rasime, jog yra išvardinti tam tikri pašaliniai veikimai tam tikrų preparatų. Aš priėjau gana logiškos išvados, kuomet pašalinis veikimas yra aprašomas prie tų preparatų, kuriose yra stipriai veikiančių mažai skiestų medžiagų, ir pašalinio veikimo nėra, kuomet preparatas yra atskiestas iki tų ribų, kuomet farmakologinis veikimas nėra įmanomas. Kaip pavyzdžius pateikiu kelių tai patvirtinančių preparatų analizę.

Traumeel S

Į šį preparatą įeina šios sudėtinės dalys: Arnica D2 15 mg, Calendula D2 15 mg, Hamamelis D2 15 mg, Millefolium D3 15 mg, Belladonna D4 75 mg, Aconitum D3 30 mg, Mercurius solubilis Hahnemanni D8 30 mg, Hepar sulfuris D8 30 mg, Chamomilla D3 24, Symphytum D8 24 mg, Bellis perennis D2 6 mg, Echinacea angustifolia D2 6 mg, Echinacea purpurea D2 6 mg, Hypericum D2 3 mg. Kaip matyti, yra nemažai medžiagų, kurios yra skiestos tik D2 laipsniu (100 kartų), ir jų paimtos dviženklės dozės miligramais, kas reiškia, kad homeopatiniame preparate bus šimtai mikrogramų šių medžiagų (pačios veikliosios medžiagos gali būti dar tik maždaug keli procentai nuo šių šimtų mikrogramų, nes paprastai veikliųjų alkaloidų augaluose tėra keli procentai). Deja, rasti efektyvias farmakologines dozes daugumos aukščiau išvardintų preparatų man kol kas nepavyksta, tačiau loginis samprotavimas leidžia manyti, jog tokiomis dozėmis medžiagos gali turėti farmakologinį kaip terapinį, taip ir pašalinį veikimą.

Galima nesudėtingai paskaičiuoti šių mažai skiestų preparatų masę vienoje vaisto dozėje ir rasti efektyvias farmakologines tų pačių preparatų dozes. Jei dozės bus ganėtinai panašios, preparato veikimas bus grynai farmakologinis.

Rasti visų šio vaisto komponentų veikliąsias dozes, turint galvoje tai, jog augalinis komponentas, kaip taisyklė, turės ne vieną veikliąją medžiagą, yra labai sudėtinga. Pamėginsiu palyginti bent kelių sudėtinių dalių terapines dozes su dozėmis, kurios yra preparate.

Arnica pagrindine veikliąja medžiaga laikomas arnicinas, kurio yra iki 4% augalo masės. Arnicinas yra arnidiolio (arnidendiolio), faradiolio (izoarnidiolio) ir angliavandenilio su formule C₃₀H₆₂ mišinys. 1:10 arnikos tinktūros skiriama apie 30 lašų, kas turėtų atitikti apie 150 mg augalo. Preparate Traumeel S yra D2 laipsniu atskiestos arnikos 15 mg, kas reiškia, jog yra 150 mkg šio augalo kiekvienoje tabletėje.

Angliškoji vikipedija nurodo, jog pagrindinė veiklioji arnikos medžiaga yra helenalinas [4], kuris yra stipriai nuodingas, tačiau šios medžiagos veikliųjų dozių rasti nepavyksta.

Belladonna, arba šunvyšnė, yra labai nuodingas augalas, kurio nuodingumą nulemia tokie komponentai, kaip atropinas, hiosciaminas ir skopolaminas. Atropinas veikia organizmą jau 0,25 mg dozės, skopolaminas ir hiosciaminas yra maždaug dvigubai aktyvesni, nei atropinas, todėl jie organizmą veiks maždaug dvigubai mažesnėmis dozėmis, nei atropinas. Į aukščiau minėtą preparatą imama pati šunvyšnė, kurios ekstraktas turi 0,7-1,6% alkaloidų [1], priklausomai nuo to, koks ekstraktas yra paimtas. Taigi, 75 mg šunvyšnės turės apie 0,85 mg alkaloidų, kurie atskiesti D4 laipsniu (10000 kartų) sudarys apie 0,085 mkg. Iš čia matoma, jog ši dozė yra tūkstančius kartų mažesnė už tą, kurios reikia farmakologiniam minėtų alkaloidų veikimui.

Calendula, arba medetkos, tinktūros 1:10 paprastai skiriama apie 10-30 lašų, kas atitiktų apie 50-150 mg augalo ekstrakto. Man nepavyksta rasti pagrindinių veikiančių medetkos komponentų, tačiau galima lyginti pačio augalo kiekius. Sunku pasakyti, ar Traumeel S preparatui imama 15 mg pačio medetkos augalo, ar tiek jo ekstrakto, tačiau galima suskaičiuoti, jog D2 skiedimo atveju liks 150 mkg šio augalo (ar jo ekstrakto). Ko gero, kelių šimtų Traumeel S tablečių dozė galėtų veikti ir farmakologiškai bei turėti pašalinį poveikį, jei būtų kalbama apie joje esančių medetkų kiekį.

Aconitum, arba kurpelė, taip pat yra itin nuodingas augalas, jo nuodingumą nulemia daugelis alkaloidų, kurių pagrindinis yra akonitinas. Akonitinas yra itin toksiškas, ir jau 0,2 mg dozės jo pakanka sukelti sunkiam apsinuodijimui, todėl galima mėgint teigti, jog jo veiklioji dozė bus 0,1 mg ir mažiau.

Visgi, rasti daugumos augalinių preparatų veikliąsias dozes yra ganėtinai sudėtinga, todėl kol kas telieka šis teiginys hipoteze, kurią aš mėginsiu su laiku patikrinti.

Preparato anotacijoje yra aiškiai išvardintos galimos pašalinės reakcijos vartojant šį preparatą:

KONTRAINDIKACIJOS Padidėjęs jautrumas veikliosioms ar pagalbinėms medžiagoms, graižažiedžiams augalams. Progresuojančios sisteminės ligos, pvz., tuberkuliozė, leukozė, kolagenozė, išsėtinė sklerozė, AIDS liga, ŽIV sukelta infekcinė liga ir kitos autoimuninės ligos.

ŠALUTINIS POVEIKIS Gali prasidėti seilėtekis (tokiu atveju preparato vartojimą reikia nutraukti). Kai kada gali atsirasti padidėjusio jautrumo reakcija. Vartojant preparatą, kurio sudėtyje yra ežiuolės (Echinacea), galimas odos išbėrimas, niežulys, retai veido patinimas, dusulys, galvos svaigimas, kraujospūdžio sumažėjimas. Sąveika su kitais preparatais Nežinoma Dozavimas ir vartojimo būdas Jei nepaskirta kitaip, vartoti po 1 tabletę 3 kartus per dieną (laikyti po liežuviu, kol ištirps).

Kaip matome iš anotacijos, yra aiškiai parašyta, jog gali būti padidėjęs jautrumas VEIKLIOSIOM medžiagom.

Sedatif PC

Preparate, pasak anotacijos, yra šios medžiagos: Aconitum napellus 6CH, Belladonna 6CH, Calendula officinalis 6CH, Chelidonium majus 6CH, Abrus precatorius 6CH, Viburnum opulus 6CH aa 0,5 mg. Pagalbinės medž.: Saccharum, Lactosum monohydricum, Magnesii stearas q.s. ad 300mg.

Šiame preparate visos veikliosios sudėtinės dalys paimtos po 0,5 mg ir skiestos 6C skiedimo lygiu, kas reiškia, jog medžiaga atskiesta yra trilijoną (1,000,000,000,000) kartų ir negali būti veiksminga, todėl nenuostabu, jog prie kontraindikacijų ir nieko nėra minima:

Kontraindikacijos. Kontraindikacijų nėra. Preparatas nesukelia mieguistumo, neveikia reakcijos, todėl jį gali vartoti ir vairuotojai.

Homeovox

Anotacijoje nurodyta preparato sudėtis yra ši: Aconitum napellus 3CH, Arum triphyllum 3CH, Fer phosphoricum 6CH, Spongia tosta 6CH. Pagalbinės medžiagos: Saccharum, Lactosum monohydricum, Magnesii stearas q.s. ad 300 mg.

Deja, nėra nurodytas šių medžiagų kiekis, tačiau 3CH skiedimas (milijoną kartų), ko gero, yra pakankamai didelis, kad vienoje 300 mg dydžio tabletėje esančių medžiagų neliktų farmakologiniam veikimui bei galimom pašalinėm reakcijom. Todėl, kaip ir tikėtasi, anotacijoje prie kontraindikacijų ir pašalinių poveikių nieko nėra paminėta:

KONTRAINDIKACIJOS. Kontraindikacijų nėra.

Šalutiniai nepageidaujami poveikiai. Nepastebėta.

Vertigoheel

Preparato skelbiama sudėtis yra ši: 1 tabletėje yra: Cocculus D4 210 mg, Conium D3 30 mg, Ambra D6 30 mg, Petroleum D8 30 mg.

Mažiausio skiedimo medžiaga šiame preparate yra Conium (dėmėtosios maudos), kuri skiesta D3 lygiu, kas yra 1000 kartų. Viena iš šio augalo medžiagų - koniinas - yra nuodinga medžiaga, ir mano aptikta letali jos dozė yra virš 100 mg [2]. Šios medžiagos dėmėtojoje maudoje yra apie 1%, taigi, Conium D3 30 mg yra apie 0,3 mkg koniino. Aptikau tyrimus, kurie teigia, jog 3 mg koniino gali sukelti simptomatiką žmogui [3], todėl norint sukelti simptomatiką dėl koniino poveikio reikėtų suvartoti apie 10000 tablečių, kas praktiškai nėra realu. Ko gero, dėl šios priežasties gamintojai ir rašo, jog šalutinio poveikio ir kontraindikacijų šiam preparatui nėra:

KONTRAINDIKACIJOS. Nežinomos

ŠALUTINIS POVEIKIS. Nepastebėtas

Engystol

Homeopatiniame preparate yra šios medžiagos: Vincetoxicum hirundinaria D6 75 mg, Vincetoxicum hirundinaria D10 75 mg, Vincetoxicum hirundinaria D30 75 mg, Sulfur D4 37,5 mg, Sulfur D10 37,5 mg.

Milijoną kartų skiesto Vincetoxicum hirundinaria (šlakinės kregždūnės) 75 mg dozė yra 75 ng, abejotina, ar tokia dozė gali turėti kokį nors kliniškai išreikštą pašalinį poveikį. Elementinė siera (Sulfur D4) apskritai neturi poveikio organizmui, todėl ir nėra keista, jog šis preparatas taip pat skelbiamas kaip neturintis kontraindikacijų ir pašalinių reiškinių:

KONTRAINDIKACIJOS. Nežinomos

ŠALUTINIS POVEIKIS. Nepastebėtas

Gastricumeel

Vienoje šio preparato tabletėje yra šios medžiagos: Argentum nitricum D6 30 mg, Acidum arsenicosum D6 30 mg, Pulsatilla pratensis D4 60 mg, Nux vomica D4 60 mg, Carbo vegetabilis D6 60 mg, Antimonium crudum D6 60 mg. Mažiausiai skiestos yra D4 skiedimo (10000 kartų skiestos) medžiagos Pulsatilla pratensis (pievinė šilagelė) ir Nux vomica (vimdomasis riešutas), kurių abiejų paimta po 60 mg, kas reiškia, jog šio augalo yra po 6 mkg kiekvienoje tabletėje.

Nux vomica sudėtyje daugiausia yra nuodingų alkaloidų, tokių, kaip strichninas ir brucinas, kurių yra po 1-1,5%. Strichnino letali dozė žmogui yra apie 50-100 mg, terapinė - apie 1-5 mg, brucinas yra kelis kartus mažiau nuodingas už strichniną. Turint galvoje, jog strichnino ir brucino yra vos procentas ar kiek daugiau, vienoje tabletėje šių medžiagų yra po 0,06-0,09 mkg, strichnino atžvilgiu tai reikštų, kad terapinis farmakologinis veikimas ir galimi pašaliniai poveikiai pasireikštų nuo 10000-100000 tablečių, kas praktiškai suvartoti nėra realu. Mažiau toksiško brucino atžvilgiu šie skaičiai būtų dar didesni.

Ko gero, dėl šios priežasties vaisto anotacija, kaip ir daugeliu atveju, skelbia apie pašalinių poveikių ir kontraindikacijų nebuvimą.

Zeel T

Homeopatiniame preparate Zeel T yra šios medžiagos: Cartilago suis D4 0,3 mg, Funiculus umbilicalis suis D4 0,3 mg, Embryo suis D4 0,3 mg, Placenta suis D4 0,3 mg, Toxicodendron quercifolium e summitatibus rec. D2 0,54 mg. Arnica montana D1 0,6 mg, Solanum dulcamara D2 0,15 mg, Symphytum D8 0,15 mg, Sanguinaria canadensis D3 0,45 mg, Sulfur D6 0,54 mg, Nadidum D6 0,03 mg, Coenzym A D6 0,03 mg, Acidum alpha-liponicum D6 0,03 mg, Natrium diethyloxalaceticum D6 0,03 mg, Acidum silicicum D6 3 mg.

Mažiausiai skiesta šio preparato sudėtinė dalis yra Arnica montana, kuri čia yra skiesta viso labo 10 kartų, tačiau paimtoji dozė yra tik 0,6 mg, kas reiškia, jog vienoje tabletėje bus tik 0,06 mg arnikos (tai yra mažiau, nei aukščiau minėtame preparate Traumeel S, kur arnika skiesta 100 kartų).

Prie šio preparato kontraindikacijų yra paminėtas padidėjęs jautrumas žagreniui (Rhus toxicodendron). Šios sudėtinės dalies preparate nėra, nors yra tos pačios genties Toxicodendron quercifolium e summitatibus rec. D2 0,54 mg. Žagrenio sudėtyje yra urušiolio, kontaktas su kuriuo gali sukelti alerginę reakciją, iš ši reakcija yra labai dažna. Urušiolio 50 mikrogramų dozė didžiajai daliai žmonių sukels bėrimą, tačiau yra ir itin jautrių žmonių, kuriems gali pakakti vos 2 mikrogramų šios medžiagos sukelti simptomatikai [5]. Jei preparate paminėtą augalą tapatinti su žagreniu, tuomet po D2 (šimtinio) skiedimo jame bus apie 5,4 mkg sudėtinės dalies. Urušiolio kiekio žagrenyje stipriai kinta priklausomai nuo metų laiko ir yra 0,02 - 2,6% ribose, taigi, jei imti patį nepalankiausią variantą, kuomet augale bus 2,6% urušiolio, tuomet vienoje tabletėje bus apie 0,14 mkg veikliosios medžiagos. Kontaktas su maždaug 15 tokių tablečių jau gali sukelti jautriausiems žmonėms pašalines reakcijas, o to pasiekti gana nesunku, kai pacientas susiberia į saują didelį kiekį tablečių prieš pasiimdamas vieną jų, todėl perspėjimas yra gana logiškas ir pagrįstas farmakologija.

Tonsilotren

Šio preparato sudėtis yra tokia: Vienoje tabletėje yra: 12,5 mg Atropinum sulfuricum Trit. D5; 10 mg Hepar sulfuris Trit. D3; 50,0 mg Kalium bichromicum Trit. D4; 5,0 mg Silicea Trit. D2; 25 mg Mercurius bijodatus Trit. D8.

Kiti preparatai

Pastebėjau, jog prie visų homeopatinių preparatų, kurių sudėtyje yra nors kokia nors medžiaga su jodu, nepriklausomai nuo jos kiekio, yra parašytas perspėjimas apie būtiną konsultaciją su gydytoju dėl galimų skydliaukės problemų arba perspėjimas apie pavojų vartoti esant padidėjusiam jautrumui jodui:

Barijodeel Sudėtis. 1 tabletėje yra Barium carbonicum D12 30 mg, Ignatia D6 30 mg, Datura stramonium D4 30 mg, Kalium phosphoricum D6 30 mg, Arnica montana D4 30 mg, Causticum Hahnemanni D6 45 mg, Semecarpus anacardium D6 45 mg, Aconitum napellus D12 45 mg, Calcium jodatum D4 15 mg. Pagalbinės medžiagos: laktozė (1 tabletėje yra apie 300 mg), magnio stearatas. Kontraindikacijos. Ligoniams, sergantiems skydliaukės ligomis, preparato negalima vartoti nepasitarus su gydytoju.

Strumeel Preparato sudėtis. Vienoje tabletėje yra: Spongia D3 150 mg, Calcium jodatum D4 90 mg, Acidum silicicum D4, Fucus vesiculosus D4 po 30 mg. (1-oje tabletėje yra 9,3 mkg jodo). KONTRAINDIKACIJOS. Preparato nevartoti, esant padidėjusiam jautrumui jodui. Sergantiems skydliaukės ligomis preparato vartoti negalima, nepasitarus su gydytoju. Šalutiniai nepageidaujami efektai. Gali atsirasti padidintas skydliaukės funkcionavimas.

Vidutinė jodo dozė per dieną yra apie 150-300 mkg.

Tyrimai, patvirtinantys arba paneigiantys homeopatijos veikimą

Nepaisant to, jog homeopatai teigia, jog homeopatinių vaistų veikimas yra moksliškai įrodytas, ir net pateikia eilę tą tarsi patvirtinančių tyrimų, mokslinė visuomenė kol kas teigia, kad homeopatinių vaistų veikimas statistiškai nesiskiria nuo placebo veikimo, o homeopatų atlikti ir publikuoti tyrimai yra atlikti neteisingai.

Benveniste eksperimentas ir jo kritika

1988 metais prancūzų imunologui Žakui Benveniste buvo leista išspausdinti savo straipsnį, įrodantį homeopatinio principo veikimą, viename populiariausių pasaulio mokslinių žurnalų Nature. Žurnalo redaktoriai iškėlė sąlygas straipsniui spausdinti, kad eksperimentas turi būti pakartotas nepriklausomose laboratorijose. Tai buvo padaryta, ir straipsnis buvo išspausdintas. Žemiau pateikiu šio straipsnio abstraktą:

Nature 333, 816 - 818 (30 June 1988); doi:10.1038/333816a0

Human basophil degranulation triggered by very dilute antiserum against IgE

E. Davenas, F. Beauvais, J. Amara*, M. Oberbaum, B. Robinzon†, A. Miadonnai‡, A. Tedeschi‡, B. Pomeranz§, P. Fortner§, P. Belon, J. Sainte-Laudy, B. Poitevin & J. Benveniste

INSERM U 200, Université Paris-Sud, 32 rue des Carnets, 92140 Clamart, France *Ruth Ben Ari Institute of Clinical Immunology, Kaplan Hospital, Rehovot 76100, Israel †Department of Animal Sciences, Faculty of Agriculture, PO Box 12, The Hebrew University of Jerusalem, Rehovot 76100, Israel ‡Department of Internal Medicine, Infectious Diseases and Immunopathology, University of Milano, Ospedale Maggiore Policlinico, Milano, Italy §Departments of Zoology and Physiology, Ramsay Wright Zoological Laboratories, University of Toronto, 25 Harbord Street, Toronto, Ontario M5S 1Al, Canada

Abstract

When human polymorphonuclear basophils, a type of white blood cell with antibodies of the immunoglobulin E (IgE) type on its surface, are exposed to anti-IgE antibodies, they release histamine from their intracellular granules and change their staining properties. The latter can be demonstrated at dilutions of anti-IgE that range from 1 x 10² to 1 x 10¹²⁰; over that range, there are successive peaks of degranulation from 40 to 60% of the basophils, despite the calculated absence of any anti-IgE molecules at the highest dilutions. Since dilutions need to be accompanied by vigorous shaking for the effects to be observed, transmission of the biological information could be related to the molecular organization of water.

Šio abstrakto pažodinis vertimas būtų sekantis (vertimas gali būti kiek nekorektiškas gramatiškai ar stilistiškai):

Kuomet žmogaus polimorfonukleariniai bazofilai, baltųjų žmogaus kraujo ląstelių su imunoglobulino E (IgE) tipo antikūniais ant savo paviršiaus tipas, veikiami anti-IgE antikūniais, jie atpalaiduoja histaminą iš savo intraląstelinių granulių ir pakeičia jų nusidažymo savybes. Tai gali būti pademonstruota su anti-IgE, kurio atskiedimas yra nuo 1 x 10² iki 1 x 10¹²⁰; ir šiame diapazone yra vienas paskui kitą sekantys degranuliacijos maksimumai, siekiantys nuo 40 iki 60 % bazofilų, nepaisant to, jog didžiausių skiedimų atvejais apskaičiuota, jog anti-IgE molekulių visiškai nėra. Kadangi skiedimai turi būti atliekami intensyviai purtant tirpalus, tikslu kad efektai būtų stebimi, biologinės informacijos perdavimas gali būti susijęs su vandens molekuline struktūra.

Po šio straipsnio išspausdinimo tarp mokslinės visuomenės narių kilo didelis šurmulys, kadangi Benveniste eksperimentai tarsi patvirtino, kad homeopatiškai atskiesti anti-imunoglobulino E tirpalai, kurie neturėjo jokių veikliųjų medžiagų, veikė žmogaus kraujo ląsteles - bazofilus. Poveikis buvo aiškinamas terminu "vandens atmintis", kuris, pasak Benveniste, reiškė, jog vanduo sugeba įsiminti jame buvusias medžiagas. Patikrinti šiuos eksperimentus ėmėsi Nature žurnalo redaktorius Džonas Medoksas, žinomas skeptikas ir iliuzionistas Rendi Džeimsas ir klastočių ekspertas Volteris Stiuartas, kurie subūrė komandą, kurios prižiūrimam Benveniste buvo pasiūlyta kontroliuojamose sąlygose pakartoti savo eksperimentą. Eksperimento pakartojimas tokiose kontroliuojamose sąlygose nepavyko, nors Benveniste atsisakė paskelbti apie galimai klaidingą savo pirmąjį bandymą, kurį jis aprašė žurnale, ir aiškino, jog šių eksperimentų sąlygos skyrėsi, todėl ir gavosi skirtingi rezultatai.

Kodėl homeopatiniai preparatai nenaudojami ūmioms ligoms gydyti?

Galbūt aš ir suklysiu, jei sakysiu, kad nėra nei vienos ūmios patologijos, kuri būtų gydoma homeopatiškai, tačiau įsitikinęs, kad beveik visos mėginamos gydyti patologijos yra lėtinės. Šis momentas man pasirodė ganėtinai keistas, tačiau aš turiu kelis paaiškinimus, kodėl taip galėtų būti.

Manau, kad homeopatinius preparatus gaminančios įmonės turi ganėtinai protingų specialistų, esančių aukštose pareigose, kurie abejoja homeopatijos veikimu. Esmė yra teisinėje sistemoje ir gresiančiose milijoninėse baudose dėl vaistų pašalinio veikimo, bei, kaip įtariu, dėl deklaruojamo veikimo nebuvimo. Dėl pašalinio nebuvimo homeopatams yra itin lengva - preparatas, kuris turi itin mažai veikliosios medžiagos ar jos neturi, pašalinio poveikio turėti ir negali, todėl, teisiškai, jie čia saugūs (beje, gamintojai tai žino ir nesivaržo to sakyt, štai ką apie Oscillokoksiną sakė Boiron atstovė: "Oscillococcinum is generally considered harmless. When Boiron's spokeswoman Gina Casey was asked if a product made from the heart and liver of a duck was safe, she replied: "Of course it is safe. There's nothing in it.."; Paklausta, ar šis preparatas, kuris yra pagamintas iš anties širdies ir kepenų, yra saugus, Boiron atstovė Gina Casey atsakė: "Be abejo jis saugus. Jame gi nieko nėra ...").

Taigi, jei homeopatai sugalvotų preparatą, kuris, pasak jų, turėtų padėti stenokardijos metu, kuris veiktų žaibiškai plintančios infekcinės ligos atveju, anafilaksinio šoko ar apsinuodijimo atveju (ūmių būklių, be abejo, galima prirašyti dar gerokai daugiau), ir jis būtų pavartotas vietoje standartinių preparatų šioms patologijoms gydyti, be abejo, rezultatas būtų ne didesnis, nei placebo, o ūmių ligų atveju tai dažniausiai reikštų arba itin rimtas pasėkmes, arba net mirtį. Suprasdami, jog ūmios ligos labai greitai "demaskuotų" juos, homeopatinių preparatų gamintojai net ir nemėgina galvoti apie tokių preparatų gamybą. Pakaktų kelių-keliolikos reguliariai pasikartojusių mirtinų atvejų pasaulyje dėl preparato nesuveikimo kaip deklaruojama, ir teisiniai ieškiniai kompanijai tuojpat privestų prie jos bankroto.

Skirtumas su lėtinėm ligom yra tas, jog lėtinės ligos dažnai tęsiasi labai ilgą laiką su pagerėjimo ir pablogėjimo stadijom, lėtinių ligų priežastys dažnai yra ne tik organinės, bet ir psichologinės, o homeopatinis gydymas yra ne tik homeopatinių preparatų skyrimas, bet ir ilgi pokalbiai su homeopatais, kurie gali veikti pacientą pcihologiškai teigiamai ir turėti esminę reikšmę ligos gydyme, o tabletės skyrimas yra viso labo papildomas nieko nereikšiantis veiksnys. Pataikę į pagerėjimo stadiją, homeopatai skelbia, jog suveikė jų medikamentas, jei pataikoma į pablogėjimo stadiją, skelbiama, jog pasireiškė ligos paūmėjimas dėl vaisto poveikio, ir tiesiog reikia vartoti toliau ir tai pralaukt. Kaip taisyklė, po pablogėjimo vėl kažkada būna pagerėjimas, ir jei pacientas sugeba pralaukt pablogėjimą ir sulaukt pagerėjimo, pastarasis nuopelnas priskiriamas vaistui, pacientas vėl atvyksta į seansą pas homeopatą, kur subtili psichoterapija tęsiama. Jei po homeopatinio preparato pavartojimo pagerėjimo nėra ilgą laiką, teigiama, jog parinktas neteisingas preparatas, ir pacientas ateina į nauja "psichoterapijos" seansą su homeopatu, kur šios subtilios psichoterapijos metu renkamas kitas preparatas. Statistiškai realu, jog tokiu būdu "renkant preparatus", po kurio laiko ir bus pataikyta į ilgalaikį pagerėjimą, o jei liga didžiąja dalimi buvo įtakota psichikos faktorių, tai ir sąlygos išgijimą.

Kodėl homeopatiniais vaistai negydomi apsinuodijimai?

Štai dar vienas klausimas, kuris kilo man mąstant apie homeopatijos koncepciją. Jei, kaip homeopatai teigia, jų preparatų mažos dozės sugeba gydyti tai, ką sukelia didelės jų dozės, tai galėtų būti puikiai pademonstruota apsinuodijimų atveju. Aukščiau aš nagrinėjau tam tikrų preparatų sudėtines dalis, kurių daugumas yra itin pavojingos. Faktiškai tai reikštų, jog apsinuodijimas bet kuriomis nuodingomis medžiagomis turėtų būti pagydomas homeopatinėmis tų pačių medžiagų dozėmis, ir rezultatas turėtų būti labai geras, nes daugumoje atvejų medžiaga, kuria apsinuodyta, yra arba žinoma iš anksto, arba gali būti greitai nustatyta, o homeopatiniais preparatais visoms žinomoms nuodingoms medžiagoms aprūpinti gydymo įstaigą irgi nėra sudėtinga.

Kiek man yra žinoma, jokie ūmus apsinuodijimai, kaip ir ūmios ligos, nė nemėginamos gydyti homeopatiškai. Homeopatinių preparatų gamintojai nėra tiek kvaili, jog rizikuoti savo ir taip abejotina reputacija, kad imtis beviltiško užsiėmimo, nes akivaizdu, jog gydymo rezultatas ir vėl bus ne didesnis, nei placebo, kas ūmaus apsinuodijimo atveju reikš tas pačias ūmias komplikacijas arba mirtį.