Hidrofiliškumas ir hidrofobiškumas
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Hidrofiliškumas yra sąvoka, apibūdinanti medžiagos ar kūno giminingumą vandeniui. Hidrofiliškumui priešinga sąvoka, arba, jei tiksliau, mažas hidrofiliškumas, yra hidrofobiškumas. Šios abi sąvokos yra bendresnės sąvokos, apibūdinančios molekulinę sąveiką su skysčiais ir vadinamos liofiliškumu, daliniai atvejai.
Hidrofiliškumą nulemia medžiagų tarpmolekulinė sąveika; hidrofilinių medžiagų molekulės stipriai sąveikauja su vandens molekulėmis, hidrofobinių medžiagų molekulės su vandens molekulėmis sąveikauja itin silpnai. Hidrofiliškumą galima nustatyti iš medžiagos drėkinamumo šilumos, su sąlyga, kad ta medžiaga netirpi. Praktiškai įvertinti medžiagos hidrofiliškumą galima mėginant drėkinti ją vandeniu. Hidrofilinės medžiagos paviršiuje vandens lašas pasiskirstys itin dideliame plote sudarydamas labai mažą paviršiaus kampą, hidrofobinės medžiagos paviršiuje lašas pasiskirstys nedideliame plote ir sudarys didelį kampą su medžiagos paviršiumi (Pav. Kontaktinis kampas tarp skysčio ir kieto kūno paviršių). Kuo didesnis bus vandens lašo ir kūno paviršiaus kampas, tuo hidrofobiškesnė medžiaga.
Hidrofiliškumo priklausomybė nuo cheminės struktūros
Hidrofilinės yra tos medžiagos, kurių molekulinių (atominių, joninių) sąveikų intensyvumas yra aukštas (deimantas, karborundas, korundas). Ypač aukštu hidrofiliškumu pasižymi mineralai su joninė kristaline gardele. Hidrofobiniai yra metalai be oksidinių plėvelių, organiniai junginiai su vyraujančiom angliavandenilių grupėmis (riebalai, vaškai, tam tikros plastmasės, grafitas) bei kitos medžiagos su silpna tarpmolekuline sąveika. Hidrofiliškumas didėja einant nuo šarminių ir šarminių žemių metalų katijonų link lengvai poliarizuojamų metalų katijonų (sunkiųjų metalų ir kt.).
Sąvokos hidrofobiškumas ir hidrofiliškumas gali būti taikomos ir atskirom molekulėm bei jų dalim. Hidrofilinės molekulių dalys yra polinės, kadangi jos turi elektrinį krūvį ir gali sudaryti vandenilinį ryšį, kas ir nulemia sąveika su vandeniu, o hidrofobinės dalys yra nepolinės. Medžiagos, kurių sudėtyje yra ir hidrofilinių, ir hidrofobinių radikalų yra amfifilinės. Tokios medžiagos yra fosfolipidai, riebiosios rūgštys, muilai, eilė kitų paviršinio aktyvumo medžiagų.
Molekulių polinės grupės, tokios kaip -OH, -COOH, -NH2 didina medžiagų hidrofiliškumą, tuomet kaip angliavandenilių radikalai jį mažina. Padengiant medžiagų paviršių cheminiais junginiais su aukšiau minėta struktūra, galima medžiagas hidrofilizuot arba hidrofobizuot.
Nuorodos ir literatūra
1. Hydrophobe, English Wikipedia
2. Hydrophile, English Wikipedia
3. Гидрофильность и гидрофобность
Informacijos paieška užsienio resursuose pagal raktinius žodžius: wetting, hydrophile, hydrophobe, гидрофильность, гидрофобность.
