Gyvybingas dantis***

Straipsnis iš OdontologijaWiki.

Gyvybingu yra laikomas toks dantis, kurio viduje yra išlikusi kraujotaka bei likęs į dirgiklius reaguojantis nervas, kitaip tariant, kurio pulpa dar funkcionuoja. Odontologai paprastai gybybingą dantį vadina terminu vitalinis, kuris, išvertus iš lotynų kalbos, ir reiškia gyvybingas.

Danties gyvybingumo nustatymas

Už danties gyvybingumą atsakinga pati vidinė jo dalis - pulpa. Joje yra nervų ataugėlių, kurios nulemia tai, kad paprastai gyvybingas dantis skausmingai reaguoja į bent vieną iš šių dirgiklių: šaltį, karštį, oro srovę, braukimą aštriu daiktu, gręžimą be nuskausminimo, tikrinimą elektros srove ir pan. Danties gyvybingumas yra svarbus kriterijus tam tikrų dantų ligų gydymo metu, tačiau pacientui pačiam nuspėti, ar dantis, kurį jis nori gydyti, yra gyvybingas, dažnokai yra gana kėblu.

Pačiam sau nusistatyti, ar dantis gyvybingas, žmogui, nesusijusiam su medicina, dažniausiai yra sunku. Vienas paprasčiausių ir patikimiausių būdų tai padaryti - tai priliesti prie danties paviršiaus ledo gabaliuką ir palaikyti jį kelias sekundes. Gyvybingas dantis turėtų ūmiai ir skausmingai nudiegti, ir nudiegimas turėtų praeiti per kelias-keliolika sekundžių pašalinus ledo gabaliuką. Jei tokio testo metu dantį nudiegia, jis beveik garantuotai yra gyvybingas, tačiau jei dantis nereaguoja, tai nereiškia, kad jis negyvybingas. Vyresniame amžiuje, dantyse su ilgai stovejusiomis stambiomis plombomis ar su vainikėliais, pulpa gali būti labai stipriai sumažėjusi ir susitraukusi, todėl šaltis gali nepersiduoti jai ir nesukelti skausmo reakcijos.

Šoninių dantų kakleliai su amžiumi dažnokai būna apsinuoginę, ir prie dantenų kartais būna jautri danties vieta, kurią prabrakus aštriu daiktu, galima pajusti ūmų staigų skausmą, nustojantį tuoj pat, kai tik dirgiklis pašalinamas. Jei skausmas šio testo metu jaučiamas, galima būti įsitikinusiu, kad dantis gyvybingas, bet neigiama reakcija nenurodo į danties negyvybingumą.

Dažniausiai gyvybingas dantis arba neturi plombų, arba turi nedaug plombuoto paviršiaus. Po vainikėliais esantys dantys, kaip taisyklė, dažniausiai būna negyvybingi. Negyvybingų dantų vainikas paprastai yra kiek tamsesnis, nei gyvybingo.

Danties gyvybingumo reikšmė

Kokybiškai sugydytas ir teisingai atstatytas negyvybingas dantis gali beveik pilnavertiškai funkcionuoti. Manoma, kad gyvybingas dantis geriau jaučia sukandimo jėgą ir neleidžia išsivystyti pernelyg dideliam spaudimui jo paviršiuje, kuris gali sukelti mechaninius danties kietųjų audinių pažeidimus. Visgi, didžiąja dalimi už sukandimo jėgos reguliavimą atsako aplink dantį esantis raištis, vadinamas periodontu. Kadangi negyvybingas dantis labai mažai kuo nusileidžia gyvybingam, odontologijoje gana populiaru planine tvarka, ypač prieš protezavimą nenuimamais protezais, plombuoti šaknų kanalus, tokiu būdu darant dantis negyvybingais. Yra pagrįsta tyrimais nuomonė, kad kokybiškai sugydžius dantų šaknų kanalus prieš protezavimą yra mažesnė tikimybė turėti komplikacijų, nei protezuojant gyvybingą dantį.

Gyvybingame dantyje, besivystant karioziniam pažeidimui, dantis iš vidaus atideda tam tikros medžiagos sluoksnius, tokiu būdu susiaurindamas pulpos ertmę ir atitolindamas pulpą nuo pažeidimo židinio. Taigi, galima teigti, jog gyvybingas dantis turi galimybę gintis nuo lėtinių dirgiklių. Negyvybingas dantis šios galimybės neturi, todėl, jei danties pulpa žūva, gynybiniai procesai iš organizmo negali būti aktyvuoti. Laiku nepastebėjus pulpos žūties, išsivysto rimtesnės komplikacijos, kai infekcija iš danties išplinta į jį supantį raištį ir kaulą. Vienintelis šiuo metu žinomas būdas išvengti šių komplikacijų yra šaknų sistemos išvalymas nuo užkrėstų audinių ir kokybiškas jos plombavimas.

Yra tam tikrų gydymo metodikų, vadinamų biologinėmis, kurios yra taikomos tik gyvybingiems dantims