Danties anatomijos nustatymas pagal tomogramą
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Kol kas yra tik vienintelis prieinamas būdas sužinoti danties tikslią anatomiją nepašalinant pastarojo - tai tomografija su sekančia kompiuterine rekonstrukcija. Šiuo tikslu medicinoje naudojama magnetinio rezonanso tomografija ir kompiuterinė tomografija. Odontologijoje kur kas plačiau naudojama kompiuterinė tomografija, kadangi ji pagrįsta rentgeno spindulių savybių būti stipriau sugertais didesnės atominės masės elementais panaudojimu, ir kur kas geriau išryškina kietuosius audinius.
Kompiuterio pagalba sumodeliavus MPR (multiplanarines rekonstrukcijas) arba trimatį vaizdą, erdvinis danties ir jo darinių išsidėstymas tampa aiškus.
Pastaruoju metu tiksli danties anatomija ex vivo moksliniais ir eksperimentiniais tikslais yra nustatoma mikrokompiuterinės tomografijos pagalba. In vivo nustatyti danties anatomiją bei panaudoti šiuos duomenis klinikinėje praktikoje yra geriausia, naudojant specializuotus dentalinius kompiuterinius tomografus, veikiančius CBCT principu.
Anatomijos nustatymo principai
Nustatyti danties anatomiją remiantis kompiuterinės tomografijos duomenimis ir pritaikyti šiuos duomenis praktikoje gydytojui odontologui gali būti kiek kėblu, kadangi tomografiniai vaizdai skiriasi nuo odontologui įprastų rentgenografinių vaizdų. Informatyviausias būdas, ko gero, yra nuoseklus aksialinių pjūvių analizavimas kompiuterinėje tomogramoje. Tačiau prieš pradedant analizuoti aksialinius pjūvius, svarbu žinoti, kaip įvairūs danties dariniai bei restauracijos turi atrodyti juose.
Aksialinių pjūvių analizė
Kompiuterinėse tomogramose, kaip ir rentgenogramose, tankesni audiniai atrodo baltesni, negu mažiau tankūs audiniai. Aksialiniuose pjūviuose dažniausiai matomas skersinis danties pjūvis, tačiau svarbu žinoti, jog pjūviai gali ne visada eiti griežtai statmenai danties išilginei ašiai kaip dėl danties padėties didelių nuokrypių nuo normos, taip ir dėl paciento pozicionavimo ypatumų kompiuteriniame tomografe. Paciento galvos padėtis tomografe gali būti suprasta iš topogramos (Pav. Kompiuterinės tomogramos topograma ...), ir akivaizdu, kad esant skirtingoms galvos padėtims, aksialinių pjūvių linijos gali sudaryti gana nemažą kampą su statmeniu danties išilginei ašiai.
Kai danties ilgoji ašis yra maždaug statmena aksialinio pjūvio plokštumai, gaunamas tipiškas tomografinis vaizdas (Pav. Aksialiniai antrojo apatinio krūminio danties vainiko pjūviai kas 0,125 mm). Per pati vainiko kramtomąjį paviršių einantys pjūviai gali atrodyti kaip keli rentgenokontrastiniai dariniai (gumburai), tarp kurių yra tuštuma (vagelės). Darinių skaičius ir tarpusavio išsidėstymas priklauso nuo kramtomojo/kandamojo paviršiaus anatomijos. Priekinių dantų, kurie neturi kramtomųjų gumburų, kandamojo paviršiaus aksialinai pjūviai atrodys tiesiog kaip rentgenokontrastinės medžiagos juostos, be jokių tuštumų. Einant nuo pačio kramtomojo paviršiaus link danties vainiko, kontrastiniai dariniai susijungia, išnyksta tuštumą atspindinti tamsi spalva, ir atsiranda ryški balta juosta aplink mažiau ryškų pilkšvą darinį. Juosta gerai išryškėja tik tuomet, kai pjūviai didžiąja savo dalimi eina per dentino sluoksnį, kadangi emalio ir dentino rentgenokontrastiškumas gerokai skiriasi.
Pamažu artėjant link danties šakninės dalies, emalio juosta nyksta, o pilkšvame dentino fone išryškėja gerokai tamsesni pulpos ragai, netrukus susiliejantys į pulpos kamerą (Pav. Aksialiniai antrojo apatinio krūminio danties pjūviai per pulpos kamerą kas 0,125 mm). Pulpos kameros kontūrai dažniausiai primena sumažintus danties kontūrus. Pulpos kameros dugne pradeda matytis kanalų įeigos ir beprasidedanti šakninė pulpa.
Danties šaknų ir šakninės pulpos konfigūracija priklauso nuo to, koks dantis yra nagrinėjamas (Pav. Aksialiniai antrojo apatinio krūminio danties pjūviai viršutinio šaknies trečdalio lygyje kas 0,125 mm; Aksialiniai antrojo apatinio krūminio danties pjūviai vidurinio šaknies trečdalio lygyje kas 0,125 mm). Daugiašakniame dantyje šakninės pulpos viršutinio ir vidurinio trečdalio pjūviuose paprastai matomos atskiros danties šaknys ir juose esantys kanalai, kurių forma labai varijuoja net ir tuose pačiuose dantyse, tik pas skirtingus žmones. Paprastai yra stebima tendencija, jog vienoje šaknyje esantys keli kanalai yra linkę jungtis arba sudaryti vientisą sistemą, kurioje gretimi kanalai jungiasi sąsmaukos pagalba.
Apikaliniame šaknies trečdalyje, nagrinėjant aksialinius pjūvius, galima nuspėti pagrindinių apikalinių angų skaičių (Pav. Aksialiniai antrojo apatinio krūminio danties pjūviai apikaliniame šaknies trečdalyje kas 0,125 mm). Tačiau net patys kokybiškiausi šiuolaikiniai dentaliniai tomografai negali aiškiai pavaizduoti pačias apikalines angas, todėl, ypač angom atsiveriant labai arti viena kitos, lieka tik spelioti jų kiekį. Kaip ir siaurų kanalų aptikimo atveju tiek rentgenogramose, tiek ir kompiuterinėse tomogramose, labai dažnai padeda simetrinio išsidėstymo taisyklė, pagal kurią kanalas arba kanalai danties šaknyje turi būti per vidurį šaknies. Pritaikyti šią taisyklę apikalinėms angoms yra gerokai sunkiau, ir privalu atsižvelgti į tai, jog apikalinė anga dažnai atsiveria ne pačioje šaknies viršūnėje, o jos šone.
Multiplanarinių rekonstrukcijų analizė
Multiplanarinėse rekonstrukcijose, ypač sagitalinėse, yra matomas labiau įprastas odontologo akiai vaizdas, negu aksialiniuose pjūviuose, kadangi toks vaizdas yra labai panašus į vaizdą įprastinėse dentalinėse rentgenogramose.
