Amalgamos
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Straipsnyje aptariamos odontologijoje naudojamos amalgamos
Amalgamos yra gyvsidabrio junginiai su metalais ar jų lydiniais, plačiai naudojamos odontologijoje kaip plombavimo medžiagos.
Turinys |
Amalgamos sudėtis
Amalgama susidaro, kai skystasis jos komponentas (gyvsidabris) sureaguoja su metalu ar metalų lydiniu. Gyvsidabris sukietėja -39 C temperatūroje, todėl kambario temperatūroje jis yra skystas ir nesunkiai reaguoja su tokiais metalais, kaip sidabras, alavas bei varis. Odontologijoje naudojamų amalgamų kietąjį komponentą sudaro šie metalai, kurie yra lydinyje:
- Ag - 67-74%;
- Sn - 25-28%;
- Cu - iki 6%;
- Zn - iki 2%;
- Hg - iki 3%.
Didžiausią dalį lydinio sudaro sidabras ir alavas, kurie lydinyje yra Ag3Sn junginio, dar vadinamo gamma-fazė, pavidale (ši fazė yra trečia gryna amalgamos fazė, todėl pavadinta trečiąja graikų alfabeto raide) (Pav. Ag-Sn sistemos fazinė diagrama). Gamma-fazė lengvai reaguoja su gyvsidabriu sudarydama amalgamą. Varis į lydinį dedamas siekiant padidinti amalgamos kietumą ir tvirtumą, tačiau teigiamas pokytis tampa pastebimas tik esant pakankamai aukštai vario koncentracijai (virš 6%). Cinkas yra likęs kaip priemaiša gaminant lydini ir, manoma, jokios teigiamos įtakos amalgamavimo procesui nedaro. Nedidelis kiekis gyvsidabrio pridedamas tikslu pagreitinti amalgamos kietėjimo reakciją.
Kietasis amalgamos komponentas paprastai yra sumalamas iki keliolikos mikronų dydžio dalelių ir išleidžiamas kaip presuoti arba palaidi milteliai (Pav. Amalgamos milteliai per mikroskopa...).
Amalgamos kietėjimas
Amalgamos kietėjimas prasideda po aktyvaus gamma fazės (Ag3Sn) ir gyvsidabrio sumaišymo, kuomet paviršinis lydinio dalelių sluoksnis ištirpsta bei susidaro dvi naujos fazės, kietėjančios kambario temperatūroje. Vidinė lydinio dalelių dalis lieka nesureagavusi:
- Ag3Sn + Hg = Ag3Sn + Ag2Hg3 + Sn7Hg
Ag2Hg3 ir Sn7Hg sudaro amalgamos matrica ir vadinamos gamma1- ir gamma2-fazėmis, atitinkamai. Sukietėjęs produktas yra gamma1-fazės matrica, kurioje yra nemažas kiekis nesureagavusios gamma-fazės bei atskiros gamma2-fazės sankaupos (Pav. Amalgamos mikrostruktūros schema).
Didelį vario kiekį turinčios amalgamos
Amalgamos neigiamos savybės
Korozija
Amalgamos korozija burnos ertmėje yra gerai žinomas proceas. Korozija nėra vien neigiamas procesas, kadangi jos produktai, susidarantys danties ir amalgamos sandūroje, gerina kraštinę adaptaciją. Labiausiai koroduoja amalgamos gamma2-fazė, kuri yra labiausiai elektroneigiama ir tampa galvaninės gardelės anodu, dėl ko palaipsniui tirpsta. Korozijos proceso metu plyšyje tarp amalgaminės restauracijos ir danties susidaro laisvas gyvsidabris, kuris pamažu reaguoja su gamma-faze, sudarydamas gamma1- ir gamma2-fazes, kas blogina amalgamos savybes.
Takumas
Dėl ilgalaikių apkrovų, veikiančių amalgaminę restauraciją, plombos medžiaga pamažu nuslenka iš pradinės padėties ir suformuoja "kabančius" kraštus. Didžiaugias takumas yra tų amalgamos fazių, kurių sudėtyje yra gyvsidabrio: gamma1- ir gamma2-fazės.
Nepatenkinamas estetinis vaizdas
Kadangi amalgama yra metalo lydinys, ji nepasižymi geru estetiniu vaizdu. Kruopščiai nupoliruota amalgama yra blizgančio veidrodinio paviršiaus, tačiau su laiku blizgesys prarandamas ir plomba tampa blyški. Priduoti senai amalgaminei plombai pradinį blizgesį gana nesunku užpoliruojant pastarąją iš naujo.
Gyvsidabrio toksiškumas
Ribinė gyvsidabrio koncentracija ore, sukelianti neigiamus efektus, yra apie 50 mkg/m3. Plombavimo amalgama metu gyvsidabrio garų koncentracija ore yra gerokai žemesnė, nei ši ribinė reikšmė, tačiau kartais yra pastebima išreikšta alerginė reakcija į amalgamą, esančią burnos ertmėje.
Dėl amalgamos korozijos, tam tikras gyvsidabrio kiekis nuolat patenka į organizmą, tačiau yra nustatyta, jog jis yra gerokai žemesnis, negu nustatytas PSAO (30 mkg/parą).
Aukštas šilumos laidumas
Galvaniniai efektai
Adhezijos nebuvimas
