Adhezyvai
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Straipsnyje aptariami odontologijoje naudojami kompozicinių restauracinių medžiagų adhezyvai
Adhezyvai yra medžiagos, sukeliančios dviejų medžiagų adheziją arba pagerinančios ją.
Turinys |
Adhezija su emaliu
- Plačiau: Adhezija su emaliu
Emalis yra labiausiai mineralizuotas žmogaus organizmo audinys, neturintis ląstelinės struktūros. Emalio paviršius nėra vienalytis, ir jį galima modifikuoti rūgščių pagalba. Pirmą kartą šį faktą 1955 metais pastebėjo Buonocore. Jis priėjo išvados, kad, paveikus fosforo rūgštimi emalio paviršių, jis įgauna savybes lengviau sudaryti adhezinį ryšį su kitomis medžiagomis. Būtent šiuo metu ir buvo padėti pamatai rūgštinio ėsdinimo technikai, kurios principu remiasi visų šiuolaikinių kompozicinių medžiagų adhezija su danties emaliu. Tačiau patys kompozitai nepasižymi adhezinėmis savybėmis danties kietųjų audinių atžvilgiu, ir tik po rūgštinio paviršiaus ėsdinimo ir adhezyvinių medžiagų panaudojimo gali susidaryti itin tvirta mikromechaninė jungtis tarp minėtų medžiagų.
Kaip jau buvo minėta, stipraus rūgštinio tirpalo poveikyje, emalio paviršius modifikuojamas. Įvyksta šie svarbiausieji pokyčiai:
1. Rūgštinio ėsdinimo procedūra padidina emalio paviršiaus mikrošiurkštumą. Emalio prizmių sudėtyje esantis hidroksilapatitas pereina į tirpalą, ko pasekoje atsiranda lokalūs emalio paviršiaus pokyčiai. Dėl padidėjusio emalio šiurkštumo, padidėja ir paviršiaus, reikalingo adhezijai, plotas bei galimybė susidaryti mikromechaninei retencijai.
2. Rūgštis didina emalio paviršiaus energiją, šalindama nešvarumus. Tai lemia geresnį emalio paviršiaus drėkinamumą adhezyvu. Polimerinio adhezyvo paviršiaus įtempimas yra apie 34-38 mJ·m-2, emalis, kurio paviršius paprastai yra padengtas pelikule, paviršinė energija yra 28 mJ·m-2, kas yra mažiau, negu adhevyvo. Kai emalio paviršius yra išėsdinamas, atsiveria giliau esantis emalio sluoksnis su paviršine energija, lygia apie 42 mJ·m-2, kas viršija adhezyvo paviršiaus įtempimą. Dėl šios priežasties, kol išėsdinto emalio paviršius liks sausas, polimerinis adhezyvas galės lengvai pasiskirstyti emalio paviršiumi ir su juo susijungti.
Geriausia medžiaga emalio ėsdinimui kol kas yra fosforo rūgštis. Svarbu pastebėti, jog ėsdinimo efektyvumas nedidėja su koncentracijos didėjimu, kadangi procese reikalingas ir pakankamas vandens kiekis, kurio neturi didelių koncentracijų fosforo rūgštis.
Polimeriniu adhezyvu tepant išėsdinto, švaraus ir nusausinto emalio paviršių, adhevyvas patenka į susidariusius nelygumus ir suformuoja apie 30 mikronų ilgio jungtis, kurios nulemia efektyvią mikromechnaninę jungtį. Adhezyvas pasižymi ir gerokai mažesniu klampumu, negu pats kompozitas, todėl jis gerokai geriau patenka į emalio mikronelygumus.
Adhezija su emaliu yra tiek efektyvi, jog atskirti polimerą nuo išėsdinto emalio paviršiaus beveik neįmanoma. Klinikinėje praktikoje plombų iškritimas pasitaiko gana dažnai, tačiau beveik visada tai nulemia plombavimo taisyklių nesilaikymas.
Adhezija su dentinu
- Plačiau: Adhezija su dentinu
Dentinas susideda iš maždaug 70% neorganinių medžiagų, 20% organinių ir 10% vandens (masės procentai). Didžioji dalis neorganinės medžiagos yra hidroksiapatitas, organinės medžiagos didžiąją dalį sudaro kolagenas. Dentinui būdinga tai, jog jame yra dentino kanalėliai, einantys per visą dentino storį.
Tokia nevienalytė dentino sandara nulemia adhezinio ryšio su dentinu susidarymo sudėtingumą. Dar vienas svarbus momentas yra dentino kanaliukuose esantis slėgis, dėl kurio kanaliukus užpildantis skystis nuolat stengiasi ištėkėti laukan, o tai yra priežastimi, dėl kurios neįmanoma pilnai nusausinti paviršiaus. Dentino paviršius gali būti padengtas kelių mikronų storio suirusių baltymų ir mikroorganizmų sluoksniu, kuris vadinamas lipniu sluoksniu. Be minėtų priežasčių, sunkinančių adheziją prie dentino, reikėtų pridėti ir tai, kad dentinas yra hidrofilinis, kai adhezyvai yra hidrofobiniai bei tai, kad dentinas, skirtingai nuo emalio, yra gyvas audinys.
Surišimo metu svarbu, kad dentino paviršius būtų drėgnas. Acetonas arba spiritas, kuriuose ištirpintas sujungiantysis agentas, pasižymi savybėmis gerai pakeisti vandenį bei pernešti su savimi agentą. Dėl šios priežasties nėra tikslo pernelyg džiovinti paviršių, kadangi džiovinimas gali sukelti kolageninio sluoksnio suirimą.
Dentino adhezyvų komponentai
Kondicionierius
Dentino kondicionierius naudojamas tikslu modifikuoti lipnų sluoksnį, susidarantį ant dentino paviršiaus po preparavimo. Šiuo tikslu naudojamos įvairios rūgštys, tokios, kaip EDTA, fosforo rūgštis, maleino rūgštis ir kt. Po rūgšties reakcijos su dentino paviršiumi, atsidaro dentino kanalėliai ir susidaro kelių mikronų storio demineralizuotas dentino paviršius.
Praimeris
Praimeris yra adhezyvo komponentas, kuris yra giminingas tiek hidrofiliniam dentino paviršiui, tiek ir hidrofobiniam kompozitui arba kompomerui. Praimerio funkcija yra analogiška sujungiamojo agento (appreto) funkcijai kompozitų sudėtyje. Praimeris turi metakrilatinę grupę, kuri padeda susidaryti jungčiai su kompozito komponentais, reaktyvinę grupę, kuri reaguoja su kondicionieriumi modifikuotu dentino paviršiumi bei tarpinę dalį. Schematiškai tai atrodo taip:
Metakrilatinė grupė reaguoja su kompozicinių medžiagų polimerais ir sudaro tvirtą kovalentinę jungtį. Tarpinė grupė nulemia tokias praimerio savybes, kaip reaktyvumas. Jei tarpinė grupė bus pernelyg stangri (dėl jos erdvinės konfigūracijos), reaktyvinės grupės gali nesudaryti idealaus ryšio su dentino paviršiumi arba susidaryti nepakankamas kiekis jungčių, kas įtakos ryšio patvarumą. Reaktyvinės grupės yra polinės galinės praimerio molekulės grupės. Poliškumas yra sąlygotas asimetrinio elektronų išsidėstymo jose (Pav. Funkcinės praimerių grupės ir jų poliškumas). Tokios grupės gali reaguoti su polinėmis dentino paviršiaus grupėmis, tokiomis, kaip hidrokslininės hidroksilapatito ir kolageno aminogrupės. Reakcinės grupės struktūra nulemia, su kuriomis dentino strukrūromis, apatitu ar kolagenu, bus sudarytas ryšys. Kai kuriais atvejais ryšio sudaryme dalyvauja abi grupės.
Plačiausiai šiuo tikslu naudojama medžiaga yra hidroksietilmetakrilatas (HEMA). Jis gali patekti į demineralizuotą dentiną ir sudaryti ryšį kaip su kolageno aminogrupėmis, taip ir su apatitų hidroksilinėmis grupėmis. Praimeriui būtina savybė yra geras patekimas į demineralizuotus dentino audinius, todėl jis tirpinamas spirite arba acetone. Šie tirpikliai labai gerai išstumia vandenį ir padeda patekti praimeriui į demineralizuotą dentiną. Svarbu tai, kad dentinas neturi būti demineralizuotas itin giliai, kadangi tuomet praimeris gali ir neįsiskverbti į giliuosius sluoksnius.
Hermetikas
Polimerinė medžiaga, hermetizuojanti dentino paviršių, pati gana prastai jungiasi su rūgštimi paveiktu dentino paviršiumi, nors ir suformuoja polimerines ataugėles. Praimeris suteikia dentino paviršiui hidrofobines savybes, dėl ko hermetikas, būdamas hidrofobiniu polimeru, gali tvirtai susijungti su dentino paviršiumi. Savo ruožtu, dentino hermetikas sudaro salygas tvirtam ryšiui su kompozicine restauracine medžiaga.
Totalaus ėsdinimo technika
Ėsdinant ertmę dalis rugšties patenka ant dentino. Anksčiau, kol nebuvo kokybiškų dentino adhezyvų, ši problema buvo aktuali, nes po tokios metodikos taikymo dažnai pasireikšdavo pooperacinis jautrumas. Buvo manoma, kad tai sukelia rūgšties patekimas per dentiną į pulpos audinius. Šiuolaikiniai dentino adhezyvai puikiai hermetizuoja išėsdinto dentino paviršių ir minimalizuoja hidrodinaminio efekto išraiškas. Tyrimai su fosforo rūgštimi parodė, kad pastaroji patenka tik į 4-5 mikronų storio gylį, todėl mažai tikėtina, kad gali būti sudirginta pulpa.
Buvo pasiūta alternatyvi technika, kuomet emalis ir dentinas yra ėsdinami atskirai. Dentinas šios technikos metu ėsdinamas arba mažos koncentracijos fosforo rūgštimi, arba EDTA. Tačiau, įrodžius totalaus ėsdinimo technikos efektyvumą ir nekenksmingumą, etapinio ėsdinimo buvo atsisakyta.
Dentino adhezyvų išleidimo forma
3 stadijų dentino adhezyvai
Pirmuosiuose dentino adhevyvuose kondicionierius, dentino praimeris ir hermetikas buvo atskirai. Šios medžiagos buvo naudojamos paeiliui, tačiau tai labai prailgindavo darbo laiką bei būtinų procedūrų skaičių.
2 stadijų dentino adhezyvai
Kombinuojant praimerio ir hermetiko arba kondicionieriaus ir praimerio funkcijas viename komponente pavyko sumažinti dentino adhevyvo komponentų skaičių iki 2. Pirmu atveju, kuris pasitaiko dažniau, toks mišinys vadinamas dentino adhezyvu viename buteliuke, antru atveju mišinys vadinamas savaime besiėsdinančiu praimeriu.
Dviejų stadijų dentino adhezyvai yra patogesni praktiniam panaudojimui, nei trijų stadijų dentino adhezyvai. Tokius šviesa kietinamus adhezyvus nerekomenduojama naudoti tik tuo atveju, jei yra abejonė dėl kokybiškos polimerizacijos galimybės. Savaime besiėsdinančių praimerių veikimas pagrįstas vienu metu vykstančiais demineralizacijos ir praimerio patekimo į paviršinį sluoksnį procesais. Naudojant šiuos praimerius, galima išvengti ertmės džiovinimo procedūros, kurios metu įvyksta nemažai komplikacijų.
1 stadijos dentino adhevyvai
Praktiniu požiūriu optimaliausias yra vienos stadijos adhezyvas, kurį pakanka tik aplikuoti ant danties paviršiaus be išankstinio jo paruošimo. Tokio adhezyvo sukurimo sunkumas yra tame, kad jis turi turėti visus aukščiau minėtus komponentus viename skystyje. Šiuo metu yra išleidžiama eilė vienos stadijos adhezyvų, kurie susideda iš dviejų komponentų, kurie sumaišomi prieš pat panaudojimą. Vienos stadijos adhezyvai pasižymi mažesniu ryšio su kietaisiais danties audiniais tvirtumu, todėl rekomenduojami naudoti tose vietose, kuriose mechaninis krūvis nėra didelis.
