Adhezija***

Straipsnis iš OdontologijaWiki.

Šis straipsnis yra skirtas pacientams

Profesionalams skirtas straipsnis - Adhezija

Adhezija yra fizikinė samprata, kuri reikšia vienos rūšies medžiagos prisitvirtinimą prie kitos rūšies medžiagos. Odontologijoje ši samprata yra svarbi tuo, kad bet kokia medžiaga, kuri naudojama dantyje, turi vienokią ar kitokią adheziją prie danties audinių. Paprastai, bendraujant su pacientais ir norint paaiškinti adhezijos sąvoka, mėgstama vartoti tokius terminus, kaip laikomumas, prisitvirtinimas, prilipimas.

Atliekant beveik visas odontologines manipuliacijas vienos medžiagos prisitvirtinimo prie danties paviršiaus ar prie kitos medžiagos dydis yra itin svarbus. Adheziją išreiškus skaičiais, galima įsivaizduoti esamos konstrukcijos prisitvirtinimo jėgą prie danties audinių.

Turinys

1 Adhezijos tipai
2 Adhezijos reikšmė dantis atstatant plombomis
3 Adhezijos reikšmė protezavimo atveju
4 Adhezijos reikšmė dantų šaknų kanalų gydyme

Adhezijos tipai

Svarbu suprasti, jog terminas adhezija apima eilę procesų, kurie atsakingi už skirtingų medžiagų tarpusavio sąveikos pobūdį. Odontologijoje aktualiausia yra restauracinės medžiagos ir danties kietojo audinio, tokio kaip emalis, dentinas ar cementas sąveika. Medžiagos su danties paviršiumi gali sudaryti cheminį arba tarpmolekulinį ryšį, kuris bus medžiagos prisitvirtinimo prie danties priežastimi. Ne visos medžiagos sudaro cheminį ryšį su dantimi, tarpmolekulinį ryšį, teoriškai, sudaro beveik visos žinomos medžiagos, tačiau labai dažnai jis yra toks silpnas, jog galima į tai neatsižvelgti. Yra eilė medžiagų, kurios laikosi ant danties paviršiaus tik dėka to, kad užsikabina už danties paviršiaus nelygumų arba patenka į nišas danties viduje, kas neleidžia medžiagai iškristi lauk, ir tai vadinama mechanine adhezija. Jei dalis medžiagų negali sudaryti cheminio ryšio su danties paviršiumi, tai visos medžiagos, jei joms yra sudarytos atitinkamos sąlygos, gali užsilaikyti mechaniškai. Paprasčiau tariant, jei patalpinsime medžiagą, kuri neturi cheminio ar tarpmolekulinio ryšio su danties paviršiumi, ant lygaus danties paviršiaus ir leisime jai sukietėti, ji prie danties neprisitvirtins. Tačiau jei tą pačią medžiagą įdėsime į gilią ertmę, ypač jei ji gilumoje platesnė, negu paviršiuje, medžiaga laikysis net ir be cheminio ryšio, kadangi jai iškristi trukdys likę kietieji danties audiniai.

Iš tiesų, eilė medžiagų nesudaro cheminio ar nors kiek tvirtesnio tarpmolekulinio ryšio, tačiau gali laikytis ant lygaus paviršiaus. Tai yra dėl to, jog danties paviršius nėra visiškai lygus, jame yra struktūros, kurias tinkamai paruošus, susiformuoja mikronelygumai. Šie mikronelygumai ir yra tam tikrų medžiagų pagrindinė prisitvirtinimo priežastis prie danties, todėl tokių medžiagų laikomumas yra mechaninė retencija (mikromechaninė retencija, norint pabrėžti užsilaikymo vietų mikroskopinį dydį).

Adhezijos reikšmė dantis atstatant plombomis

Skirtingos plombų rūšys turi skirtingą adhezijos prie danties audinių dydį. Adhezijos dydį nulemia tai, koks ryšys gali susidaryti tarp medžiagos, iš kurios sudaryta plomba, ir danties audinių. Eksperimentais yra nustatytos tam tikrų plombinių medžiagų adhezijos su danties audiniais tvirtumo reikšmės, kurias žinant galima maždaug įsivaizduoti, kokia jėga reikalinga norint ryšį nutraukti.

Populiariausios šiuolaikinės plombavimo medžiagos - kompozitai - dar populiariai vadinami "helio plombomis", turi didžiausias adhezijos prie danties audinių reikšmes, kurios siekia 30 MPa. Tai reiškia, jog norint suardyti tokios plombos ir danties jungtį, kai jų kontakto plotas yra 1 mm², reikia 3 kg jėgos. Vidutiniškai plombos paviršiaus, kontaktuojančio su dantimi, plotas yra 10-50 mm², iš čia seka, kad ryšiui suardyti vidutiniškai reikės apie 30-150 kg jėgos. Šie dydžiai, paprastai, yra dar gerokai didesni, kadangi nėra įvertinama ertmės konfigūracija - paprastai gilioje ertmėje iš visų pusių apsuptoje savų audinių plombos laikosi gerokai geriau, nei prilipdytos prie lygaus danties paviršiaus.