---Retencija
Straipsnis iš OdontologijaWiki.
Vainikėlis prieš breketą
Paprastas klausimas, kodėl tiksliai padarytas vainikėlis ant aukštos stačios kulties dažnai laikosi taip stipriai, jog jo kartais nepavyksta nuimti net nuo labai silpnos fiksuojančios medžiagos, o kompozicine medžiaga, turinčia net 30 MPa adhezija prie danties kietųjų audinių, priklijuotas breketas gana lengvai gali būti nuluptas nuo danties paviršiaus?
Norint suprasti, kodėl taip įdomiai elgiasi medžiagos, kurių mechaninės savybės tiek stipriai skiriasi, reikia prisiminti fiziką ir tokią sąvoką, kaip retencija (užsilaikymas). Mano aukščiau pateiktame pavyzdyje yra skirtingos konstrukcijų retencijos sąlygos: tiksliai padarytas vainikėlis ant aukštos kulties tvirtai laikosi ir be jokių fiksuojančių medžiagų dėka didžiulės trinties jėgos tarp kulties ir pačio vainikėlio, breketas gi ant lygaus danties paviršiaus be fiksuojančių medžiagų visiškai nesilaiko, kadangi trintis yra mažesnė, nei breketo masė.
Kaip žinia, nėra didelio skirtumo kuria kryptimi mėginsime atpalaiduot priklijuotą breketą nuo danties, kadangi beveik visom kryptim bus reikalinga gana panašaus dydžio jėga. Jei panagrinėsime vainikėlį, taps nesunku suprast, kad sėkmingai jį nuimti gali pavykti tik mažame diapazone krypčių, optimaliausia jo nuėmimo kryptis paprastai sutampa su kulties išilgine ašimi. Mėginimai nuimti vainikėlį panaudojus kitos krypties jėgą gali tiesiog sulaužyti dantį taip ir nenuėmus vainikėlio. Šis fenomenas pagrįstas staigiu trinties jėgos didėjimu kuomet vainikėlio nuėmimo kryptis tolsta nuo optimalios. Keičiant breketo nuėmimo kryptį, trinties jėga taip pat keičiasi, tačiau, tolstant nuo optimalios, ji didėja ne taip smarkiai.
Kompozicinių plombų dilema
Kaip žinia, teisingai techniškai prie danties pritvirtintos kompozicinės plombos praktiškai niekada neiškrenta. Reti atvejai, kuomet iškrenta kompozicinės plombos, įstatytos pagal protokolą, yra nebent tose vietose, kur yra maža retencija, pvz., priekinių dantų kandamajame krašte. Štai ir iškyla klausimas, jei šiuolaikinės kompozicinės plombos beveik niekada neiškrenta ne iš priekinių dantų, kodėl labai dažnai rekomenduojama tuos dantis protezuot motyvuojant "plomba ten nelaikys"? Atsakymas gana paprastas, iš tiesų, beveik visais atvejais pačios plombos sėkmingai stovi, tačiau neatlaiko likusios silpnos danties struktūros, todėl kur kas teisingiau būtų sakyti, jog ne "plomba nelaikys", tačiau atstatytas dantis bus mechaniškai netvirtas. Būtent dėl šios priežasties ir yra netenkama nemažos dalies stambiomis kompozicinėmis plombomis atstatytų dantų, ypač jei dantys depulpuoti.
